Suprasti Ameriką #4. 97 teismų sprendimai prieš Trumpą
Nauja Trumpo administracijos statistika teismuose, ką iš jos išskaitome, teisėjų ideologija ir muitų tarifų doktrinos.
Šis įrašas turi dvi temas:
Grįžtame prie klausimo, kaip Trumpui (ne)sekasi teismuose
Kokiu pagrindu yra ginčijami Trumpo muitų tarifai
Galite skaityti viską iš eilės, galite praleisti pirmą temą ir iš karto eiti prie muitų. Pirmoje dalyje yra daug statistikos ir kas už jos slypi. Antra dalis kokybinė: turėtų patikti tiems, kurie nori geriau suprasti, apie ką yra ginčai dėl Trumpo galių ir muitų tarifų.
Norint suprasti pasaulį ir Ameriką, reikia ir skaičių, ir kokybinės analizės.
Istorinės nesėkmės teismuose
Gegužės mėnesį federaliniuose JAV teismuose buvo priimti 27 sprendimai dėl bylų, susijusių su Trumpo administracijos viešosiomis politikomis. 26-iose iš šių bylų teisėjai priėmė JAV prezidentui nepalankų sprendimą. Tai yra istoriniai skaičiai.
Aišku, mačiau įrašų, kurie istoriniais laiko Shai Gilgeous-Alexander įmestus 38 taškus pirmose NBA finalo rungtynėse. Nors tai buvo tik trečia vieta tarp NBA finalų debiutantų. Ir apskritai, koks skirtumas – kitas debiutantas Tyrese Haliburton surinko mažiau taškų, bet užtat pataikė pergalingą metimą ir Oklahoma pralaimėjo prieš „Pacers“.
Vėlgi, tai buvo tik pirmos finalo serijos rungtynės. Antras Oklahoma laimėjo ir turime atnaujintą statistiką: pagal per dvi pirmas rungtynes įmestus taškus, Gilgeous-Alexander jau pirmauja tarp NBA finalų debiutantų.
Ar Trumpas turi savo Haliburtono metimą?
Gal. Nors gegužės 29 d. JAV Tarptautinės prekybos teismas nusprendė stabdyti dauguma prezidento paskelbtų muitų tarifų, kitą dieną apeliacinis teismas juos visgi laikinai paliko galioti.
Tai procedūrinis sprendimas (būtent palikti galioti tarifus), bet jis rodo – kaip ir NBA, taip ir teismų JAV statistiką reikia vertinti giliau.
Pabandykime tai panagrinėti. Kontekstui praverstų Suprasti Ameriką #1 apie federalinių teismų struktūrą, bet jeigu neturite tiek laiko – viskas gerai, svarbiausius dalykus priminsiu ir čia.
Pradėkime nuo skaičių, kuriuos surinko politikos mokslininkas Adam Bonica. Grafike matote pirmos instancijos federalinių teismų sprendimų, kurie buvo nepalankūs Trumpo administracijai, procentą. Jis nuosekliai kilo keturis mėnesius.
Jeigu sausį 7 iš 13 priimtų sprendimų (53,8%) buvo palankūs ieškovams, tai skaičius gegužę pasiekė jau minėtus 26 iš 27 (96,3%).
Kitas Bonica grafikas patikslina – tai nėra visuotinis liberalių teisėjų sąmokslas. Trumpą didele persvara federaliniuose teismuose stabdo ir respublikonų prezidentų skirti (72,2% nepalankių sprendimų), ir kiti teisėjai.
Kita vertus, akyli skaitytojai pastebės – bylas nagrinėjo daugiausiai būtent prie demokratų paskirti teisėjai. Tikrai negalime atmesti, kad ieškiniai visgi dažniau teikiami liberalių pažiūrų apygardose.
Tai gal yra tas liberalų sąmokslas?
Taip galvoja Trumpas, užsiimdamas verbalinėmis atakomis pieš teisėjus. Ir tai nėra tik retorika. Respublikonai Kongrese jau registravo 6 rezoliucijas dėl apkaltų skirtingiems federaliniams teisėjams (per Bideno kadenciją tokių bandymų nebūta). Aišku, tikimybė, kad apkaltos pavyks, artima nuliui – nėra joms reikalingos daugumos.
Bet federalinės valdžios nusiteikimas prieš teisėjus tikrai neramina. Ir tam nusiteikimui pagrindo mažai.
Jeigu čia būtų tik pažiūrų klausimas, pirmos instancijos konservatyvūs teisėjai elgtųsi šiek tiek kitaip. Akivaizdu, kad dauguma jų renkasi teisę ir sąžinę prieš (galimas) politines simpatijas.
Suprasti situaciją dar geriau padės teisės mokslininko Steve Vladeck su kolegomis pateikiama statistika. Vladeck ima siauriau. Pirma, jis ima tik tuos atvejus, kai buvo priimtas Trumpo administracijai nepalankus sprendimas. Antra, jis įtraukia tik unikalias bylas: skirtingi teisėjai gali priimti kelis skirtingus sprendimus dėl to paties klausimo.
Čia noriu akcentuoti, kad dauguma sprendimų yra procedūriniai – viena ar kitokia forma sustabdo administracijos politikos poveikio (pavyzdžiui, deportuoti asmenų grupę) vykdymą tol, kol bus nagrinėjama bylos esmė. Šie sprendimai dažnai leidžia spėti ir galutinį bylos verdiktą, bet ne visada (be to, tai tik pirma instancija).
Taigi, šiose 97 unikaliose bylose sprendimus prieš Trumpą priėmė 73 skirtingi teisėjai iš 25 teismų per 10 federalinių zonų. Šie teisėjai buvo paskirti 7 skirtingų JAV prezidentų (taip pat ir paties Trumpo). 26 iš šių 97 sprendimų priėmė būtent respublikonų skirti teisėjai (ši dalis identiška Bonica statistikai).
Viena vertus, 55 iš 97 šių sprendimų atėjo iš trijų federalinių teismų apygardų – Vašingtone (Kolumbijos apygarda), Merilande ir Masačusetse. Tai apygardos, kuriose yra didesnė tikimybė rasti liberalių pažiūrų teisėją (bet ne garantija).
Kita vertus, tai reiškia, kad 43.3% sprendimų buvo priimti kitur. Čia patenka federaliniai teismai Teksase, Džordžijoje, Pietų Karolinoje. Tai tikrai ne tos valstijos, kurios sietųsi su liberalams palankia socialine sankloda.
Apskritai, skirtingai nuo Bideno kadencijos, sprendimų prieš Trumpą geografija yra labai įvairi.
Bet tai tik pirmas lygmuo.
Žinome, kad federalinio teismo sprendimas nėra galutinis. Pirma, jeigu jis yra procedūrinis – reiškia, Trumpo sprendimas tiktai įšaldomas. Antra, sprendimas gali būti ginčijamas Apeliaciniame teisme: jų viso yra 13, pagal federalinių teismų zonas (Circuits). Trečia, po apeliacinio yra ir Aukščiausiasis teismas (jį kartais vadiname tiesiog SCOTUS).
Aukštesniame lygmenyje reikalai darosi daugiau niuansuoti.
Apeliaciniuose teismuose sprendimus įprastai priima trijų teisėjų kolegijos (three-judge panels). Taigi, įmanoma, kad sprendimas bus priimtas dviejų teisėjų dauguma su prieštaraujančio teisėjo atskirąja nuomone.
Bonica pateikia šio lygmens statistiką iki balandžio 23 d., bet ji labai iliustratyvi. Prisiminkime, kad ir tuo laikotarpiu dauguma pirmos instancijos teisėjų priėmė Trumpui nepalankius sprendimus. Net ir skirti respublikonų.
Bonica suskirsto apeliacinių teismų teisėjus į tris pažiūrų grupes – liberalūs, centristai ir konservatyvūs. Grafike matome, kokia dalis jų priėmė Trumpui nepalankius sprendimus (įskaitant situacijas, kur buvo pateikta atskiroji nuomonė).
Čia vaizdelis kitoks. Nors centristai ir liberalai didelėmis daugumomis (90% ir 86 %) palaiko ankstesnį sprendimą prieš Trumpą, tokios linijos laikosi vos 12% konservatyvių teisėjų.
Šiame lygmenyje įsijungia ideologija.
Šaltinis: Adam Bonica, „When Judges Become Targets: Judicial Resistance Meets Authoritarian Escalation“
Vėlgi, reikėtų pastebėti, kad ir apeliaciniame lygmenyje daugelyje bylų priimami Trumpui nepalankūs sprendimui. Bet respublikonų teisėjai šiose bylose labai intensyviai rašo atskirąsias nuomones. Viena priežastis – šitie teisėjai turi rimtų ambicijų. Jų teisiniai sprendimai ateityje gali lemti (ne)paskyrimą į Aukščiausiąjį teismą.
Kita priežastis – tai signalizavimas Aukščiausiajam teismui, kurias bylas dar reikėtų peržiūrėti papildomai (mažesni šansai, kad jis ims bylas, dėl kurių apeliacinio teismo kolegija nusprendė vieningai).
Yra dar vienas, labai svarbus aspektas.
Ne visuose sprendimuose JAV teisingumo departamentas (jis už tai yra atsakingas vyriausybėje) teikia apeliacijas. Taip, administracija iki šiol pateikė Aukščiausiajam teismui rekordinį skubios tvarkos skundų (emergency application) skaičių. Iš viso jų šiai dienai yra jau 18 – gerokai daugiau, nei bet prie bet kurio kito JAV prezidento.
Tačiau gausybė pirmos instancijos teismų sprendimų net nėra skundžiami. Ir čia patenka svarbių bylų – pavyzdžiui, administracija nebandė ginčytis, kai teisėjai įšaldė prieš kai kurias advokatų kontoras nukreiptus Trumpo vykdomuosius įsakus.
Ką tai reiškia? Mano galva, galime daryti tris svarbias tarpines išvadas.
Pirma, Trumpo administracija prisidarė tiek (abejotinos kokybės) sprendimų, kad federalinės valdžios aparatas tiesiog nėra pajėgus apskųsti kiekvieną atvejį.
Antra, nepaisant dominuojančios teorijos apie Trumpo teisinį nihilizmą, yra nemaža erdvė (kol kas), kur administracija visgi nusileidžia. Į šio argumento lauką patektų ir tai, kad galiausiai, po kelių mėnesių spyriojimosi, Abrego Garcia buvo grąžintas į JAV.
Žinoma, tai teorijos nepaneigia, tačiau neturėtume ir pervertinti Trumpo galios.
Trečia, teisinė dalies sprendimų kokybė yra tiek prasta, kad administracijos teisininkai supranta – bent jau laikino įšaldymo stabdymui vilčių mažai.
Galiausiai, Aukščiausiajame teisme, kaip jau teko rašyti Suprasti Ameriką #2, reikalai yra gana nevienareikšmiai. Per pirmus keturis mėnesius buvo 8 atvejai, kur viena ar kita forma SCOTUS patenkino Trumpo skundą. Visgi tik vienas iš šių 8 atvejų priskiriamas esmingam sprendimui. Visa kita kol kas yra procedūriniai, laikini reikalai.
Kalbant apie laikinus reikalus, plačiau panagrinėkime atvejį, kur vieną dieną Trumpo administracija teisme patyrė nesėkmę, o kitą – sėkmę.
Muitai ir doktrinos
Čia kalbėsime ne tik apie muitus, bet ir JAV prezidento galias. Vieną doktriną – prieblandos zonos – jau aptarėme Suprasti Ameriką #3. Temą reikia plėtoti, kadangi prezidento Trumpo klausimas yra ne vien apie Trumpą.
Pirma, yra didelis ginčas dėl to, kokie apskritai yra prezidento įgaliojimai nustatant muitų tarifus.
Antra, konkretesnis klausimas – ar Trumpas šių įgaliojimų kontekste tinkamai interpretuoja 1977 m. Tarptautinį nepaprastųjų ekonominių galių įstatymą (International Emergency Economic Powers Act, IEEPA), tarifus skelbdamas jo pagrindu.
Atsakymo į šiuos klausimus nerasite JAV konstitucijoje, kurioje apskritai vykdomosios valdžios galios apibrėžtos šykščiai.
Ir kad ir kaip nemėgtumėte Trumpo – net ir jam nesimpatizuojantys teisės ekspertai kelia abejones dėl teismo sprendimo (to pirminio, įšaldyti tarifus). Teigiama, kad jo pagrindas silpnas.
Čia reikia susipažinti su dviem prezidento galių doktrinomis, pagal kurias gali būti ginčijami tarifai. Kiek skaičiau mokslininkų argumentų, nesiremiant į šias doktrinas (ar bent vieną jų), bylos prieš Trumpą tiesiog nėra.
Pirmoji yra delegavimo draudimo (non-delegation) doktrina.
Tai idėja, kad JAV konstitucija draudžia trims federalinės JAV valdžios grandims (teismai, parlamentas, vykdomoji valdžia) deleguoti savo galias kitai grandžiai. Imant konkrečiau, ši doktrina įprastai buvo taikoma būtent iš Kongreso kylančiam funkcijų delegavimui.
Atrodytų, paprasta – juk JAV Konstitucija numato, kad Kongresas turi teisę nustatyti ir rinkti importo mokesčius ir akcizus.
Bet taip paprasta visgi nėra. Atvirkščiai, mažai šansų, kad tarifų ginčijimas non-delegation pagrindu pavyktų.
Pirma, doktrinos konstitucinis apogėjus buvo pasiektas tarpukariu, dar prie Franklino D. Roosevelto ir jo Naujojo kurso.
Antra, vėliau ji buvo traktuojama gana lanksčiai ir yra precedentų, kai Kongresas muitų funkciją dalijosi su prezidentu. Pirmoje Trumpo kadencijoje tarifai plieno importams iš Kanados buvo palikti apeliacinio teismo.
Trečia, non-delegation yra sunkiai pritaikoma nacionalinio saugumo ir užsienio politikos srityse, kur prezidentas turi savo (neatimamas) konstitucines funkcijas.
Todėl čia aktualiau yra kita doktrina – svarbių (esminių) klausimų, Major Questions Doctrine (MQD).
Jeigu non-delegation doktrina neleidžia Kongresui deleguoti tam tikros savo galios, tai MQD ima iš kitos pusės – kai prezidentas įgyvendina naują programą, kuri turi didelę politinę ar ekonominę reikšmę, Kongresas privalo suteikti konkrečius įgaliojimus jai.
Viena vertus, atrodo (ir tas įspūdis teisingas), kad ši doktrina irgi nėra ideali ginčyti muitų tarifus.
Ji akivaizdžiai yra subjektyvi – kaip apibrėžti „naują programa“? Kaip nustatyti tą didelę politinę ar ekonominę reikšmę? Kaip turi atrodyti Kongreso įgaliojimai? Juk iš esmės Kongresas yra suteikęs prezidentui lanksčią galią adresuoti nacionalinio saugumo krizes.
Kaip ir non-delegation atveju, dar yra rimtas klausimas, kokia apimtimi Kongresas turi „autorizuoti“ sprendimus, kurie apima užsienio politiką.
Kita vertus, pastaruoju metu Aukščiausiasis teismas šią doktriną labai pamėgo tam, kad stabdytų prezidentų sprendimus. Naujausias precedentas yra iš Joe Bideno kadencijos. Prezidentas bandė atleisti JAV universitetų studentus nuo skolų – bet SCOTUS byloje Biden v. Nebraska pasakė, kad COVID-19 pandemijos krizė kaip pagrindas tam netinka.
Ir blokavo Bideno sprendimą MQD pagrindu.
Taigi, sakykime, darome tokią prielaidą: Aukščiausiojo teismo (reik pakartoti, tarifų byla galiausiai eis ten) teisėjai bus nuoseklūs savo pamėgtoje MQD doktrinoje ir prisimins argumentus Bidenui. Tada seka išvada, kad IEEPA – šio įstatymo pagrindu Trumpas skelbė „išsilaisvinimo“ tarifus visam pasauliui – nėra geras pagrindas Trumpo įgaliojimams.
Bet tokia prielaida – atsižvelgiant į MQD subjektyvumą – negali būti priimta.
Čia gera vieta sugrįžti į IEEPA ir teismų sprendimo logiką.
Apie IEEPA mums reikia žinoti du dalykus.
Pirma, šis 1977 m. įstatymas suteikia prezidentui įgaliojimus spręsti neįprastą ir ypatingą grėsmę (unusual and extraordinary threat) JAV nacionaliniam saugumui, užsienio politikai ar ekonomikai, kuri visiškai arba daline apimtimi kyla iš užsienio.
Antra, prezidentui suteikiama plataus veiksmų sąrašo teisė, atsakant į grėsmes: tarp jų yra įgaliojimai reguliuoti <…> importavimą ar eksportavimą <…> bet kokio turto, kuriame užsienio šalis ar jos pilietis turi bet kokių interesų.
Nesunkiai galime suprasti, kad net ir IEEPA lygmenyje erdvės interpretacijoms pakanka. Pavyzdžiui, kitas prezidentas iki Trumpo nėra naudojęs IEEPA muitų tarifams. Bet iš IEEPA tarifų galimybę išskaityti įmanoma.
Galima ginčytis, kas yra neįprasta ar ypatinga grėsmė. Bet galima sakyti, kad prezidentas turi teisę ją apibrėžti.
Taigi, ką dėl tarifų ir IEEPA realiai nusprendė JAV tarptautinės prekybos teismas – kodėl Trumpas viršijo įgaliojimus? Beje, panašų sprendimą tuo metu priėmė ir kitas federalinis (įprastinis) teismas.
Pradžiai turime atmesti, kad sprendimą diktavo liberalų sąmokslas. Tarptautinės prekybos teismo kolegiją sudarė Ronaldo Reagano, Baracko Obamos ir Trumpo (tiesa, šis kažkokiu būdu yra demokratas) paskirti teisėjai.
Šiame įraše buvo daugokai konstitucinio žargono. Todėl dabar eikime prie esmės: svarbiausių išvadų iš teisės mokslininko Jack Goldsmith analizės. Reikalingą kontekstą joms suprasti turime.
Pagal Goldsmith, teismų sprendimai dėl Trumpo tarifų yra silpnoki.
Pirma, prekybos teismo esminė išvada dėl pasaulinių tarifų buvo tokia: IEEPA prezidentui suteikta teisė „reguliuoti ... importavimą“ nesuteikia galios nustatyti neribotų muitų tarifų (unbounded tariffs). Bet šį sąvoka teismo išvadoje lieka gerai neapibrėžta. Ir galima argumentuoti, kad Trumpo tarifai nebuvo neriboti: formaliai jie nebuvo taikyti situacijoje be apibrėžtos grėsmės (kad ir kaip ją apibrėžė administracija).
Antra, teismai pakankamai neadresavo MDQ doktrinos. Ir ten, kur ji buvo paliesta – federalinis teismas referavo Biden vs. Nebraska – lieka daug klausimų. Pavyzdžiui, ar Trumpo muitų tarifai yra nauja programa? Žiūrint tik į IEEPA, taip. Bet prezidentas Richardas Nixonas jau yra naudojęs labai panašius argumentus, remdamasis kitu įstatymu.
Ir kitas esminis klausimas – kiek MQD galioja užsienio politikos kontekste (muitai neišvengiamai paliečia užsienio politiką)? Biden vs. Nebraska ir studentų skolos visgi buvo vidaus politikos klausimas.
Čia tik keli abejonių pavyzdžiai. Ir konstitucinė doktrina (kol kas) į jas neturi atsakymo.
Taigi, grįžtant į šios dalies pradžioje iškeltus ginčus: pirminiai teismų sprendimai nei įtikinamai pagrindė Trumpo įgaliojimų viršijimą su IEEPA, nei sudėliojo gerą atvejį MQD kontekste.
Kai muitų tarifai prieis iki Aukščiausiojo teismo, tai nebus tik sprendimas dėl Trumpo ir jo muitų tarifų.
Sužinosime daugiau ir apie konservatyvių teisėjų idėjinį nuoseklumą (kaip pasirinks tarp pamėgtos MQD doktrinos ir respublikono prezidento), ir apie JAV prezidento galias.
Likite įsijungę.
Gerai padirbėta!