Suprasti Ameriką #3. Šimtas dienų prieblandos zonoje

Šimtas Trumpo 2.0 dienų istorinėje perspektyvoje, Franklino D. Roosevelto palikimas ir prieblandos zonos doktrina.

2019 m. Trumpas sako kalbą 75-ųjų D dienos metinių proga. Šaltinis: The Washington Post.

Donaldo Trumpo antras dublis JAV prezidento poste peržengė šimto dienų ribą. Šią savaitę amerikietiška žiniasklaida buvo užlieta laikotarpio vertinimais. Bet bandymai tą daryti po šimto dienų turi trūkumų.

Nesunku buvo atspėti, kaip šimtą dienų vertins centristinė ar į kairę krypstanti žiniasklaida. Svarsčiau, ar kas nors panaudos Gabriel García Márquez romano pavadinimą – ir štai, New Yorker publikavo komentarą „One Hundred Days of Ineptitude“ (šimtas dienų nekompetencijos). Vertinimai svyruoja tarp apokalipsės ir vilčių, kad nekompetencija nuves prie visiško susikompromitavimo ir visuomenės atmetimo.

Šiek tiek įdomiau, kaip vertina nuosaiki žiniasklaida į dešinę (ką sako Trumpui lojali žiniasklaida, irgi nesunku atspėti).

Tinklaraštis The Free Press apklausė kelis savo (kaip patys įvardino) protingiausius draugus. Vertinimai įvairavo nuo „šūdų šou“ (ne mano žodžiai, o komiko Bill Maher) iki atsargaus palankumo, kad Trumpo 2.0 pirmas šimtas dienų buvo būtina šoko terapija.

Taigi, Trumpas skaldo ir konservatyvią JAV stovyklą. Tačiau 100 dienų vertinimai komplikuoti net tik dėl politinių pažiūrų.

Buvo prezidentų, kurie per pirmąjį šimtą dienų strigo, bet įsivažiavo ir ištarnavo dvi kadencijas su solidžia visuomenės parama: pavyzdžiui, Billas Clintonas. Buvo tokių, kurie pradėjo nuo didžiulės klaidos ir po to neatsigavo: kai Geraldas Fordas suteikė malonę Richardui Nixonui. Buvo prezidentų, kurių didžiausi pasiekimai įvyko, 100 dienų ribai gerokai pasimiršus: to paties Nixono kelionė į Kiniją ir Baracko Obamos sveikatos reforma.

Taigi, šimto dienų imtis (įprastai) yra per maža tiek norint nuspėti, tiek įvertinti prezidentavimą. Bet galima bandyti apsibrėžti parametrus – kaip prezidentas veikia ir ko siekia. Trumpo atveju pirmąjį aspektą įvertinti žymiai lengviau. Dėl antro galime tik spekuliuoti.

Beje, čia net nėra tikras šimtas Donaldo Trumpo dienų – tikrasis buvo 2017 m. Jau tada kai kas jį lygino su Ronaldu Reaganu, kai kas – su Benito Mussolini.

O pats istorinis, originalusis šimtas dienų priklauso Napoleonui – taip yra vadinamas laikotarpis nuo jo sugrįžimo iš tremties Elbos saloje į imperatoriaus „pareigas“ iki galutinio pralaimėjimo Waterloo mūšyje ir Burbonų dinastijos Prancūzijoje atkūrimo.

Taigi, 100 dienų vargiai buvo siejamos su politine sėkme – bent jau imperatoriaus Napoleono. Šią sąvoką į Ameriką įvedė ir pakeitė jos prasmę prezidentas Franklinas D. Roosevelt‘as.

FDR standartas

1933 m. liepos 25 d. Franklinas D. Roosevelt‘as kreipėsi į amerikiečių tautą per radiją ir skyrė šią kalbą pirmam savo šimtui dienų: didžiuliams pokyčiams, kuriuos pradėjo Naujojo kurso (New Deal) reformos. Prezidentas truputį palaukė – šimtas dienų buvo suėję birželio 12 d.

FDR – šiuo trumpiniu amerikiečiai atpažįsta F. D. Rooseveltą – per pirmą šimtą valdymo dienų buvo neįtikėtinai aktyvus. Viso jis pasirašė 99 vykdomuosius įsakus ir 77 įstatymus ir jų pataisas. Pastarasis skaičius yra įspūdingas. Vykdomieji įsakai iš esmės yra vienašališka (nors ir apribota), į konkretų dalyką fokusuota prezidento galia; o įstatymai reikalauja kruopštaus, išsamaus teisinio darbo ir nenuilstamų derybų su Kongreso nariais.

Prie Trumpo dar sugrįšime, bet naudinga pasižymėti tokį palyginimą. Per šimtą savo dienų Trumpas 2.0 priėmė 142 vykdomuosius įsakus (rekordas) ir pasirašė 5 įstatymus (antirekordas).

FDR su Kongresu sutarti įstatymai buvo reikšmingi. Prezidentas atėjo į valdžią per Didžiosios depresijos dugną, kai darbo neturėjo apie 25 proc. JAV gyventojų. Jam reikėjo ne tik gelbėti griūvančią ekonomiką – FDR ėmėsi misijos iš pagrindų pertvarkyti, sustiprinti, išplėsti federalines institucijas. Kad jos efektyviai atlieptų rinkos skatinimo ir gerovės valstybės funkcijas.

Ne viskas buvo pasiekta iš karto – pavyzdžiui, už socialinį draudimą atsakinga institucija (tokia amerikietiška SODRA), Social Security Administration, buvo įsteigta jau 1935 m. Tačiau per pirmą šimtą dienų buvo sukurti esminiai pagrindai Naujajam kursui.

Štai keli pavyzdžiai:

• Emergency Banking Act pertvarkė JAV bankų sistemą ir atkūrė pasitikėjimą ja.

• Tennessee Valley Authority Act pirmą kartą JAV istorijoje įkūrė agentūrą, atsakingą už didžiulio regiono plėtrą, elektrifikaciją, užtvankų statymą.

• Agricultural Adjustment Act atėjo į pagalbą nuo ekonominės krizės nukentėjusiems ūkininkams.

• Federal Emergency Relief Act sukūrė daugiau nei 20 milijonų naujų darbo vietų.

Ir tai tik dalis pirmojo FDR šimto dienų.

Šalia to vyko du svarbūs procesai. Pirma, Kongresas prezidento prašymu dirbo tris mėnesius be perstojo. Antra, FDR politinius pokyčius kantriai aiškino visuomenei vadinamuosiuose „Pokalbiuose prie židinio“ (Fireside chats).

Paklausykite bent pora minučių, kaip FDR komunikavo savo sprendimą kelioms dienoms skelbti bankų „atostogas“ (kas realybėje reiškė laikiną uždarymą). Po šių atostogų panika buvo įveikta, priimtas bankų pertvarkos įstatymas, o žmonės masiškai grąžino savo indėlius. FDR komunikacija – kam mums to reikia –neabejotinai prie to prisidėjo.

Čia vėl būtų naudingas palyginimas. Pagalvokime, kaip Trumpas visuomenei iškomunikavo savo tikslus ir strategiją dėl „Išlaisvinimo dienos“ ir kitų muitų tarifų.

FDR šimtas dienų tapo kitų prezidentų vertinimo standartu, o jo prezidentavimo pradžioje išryškėjusi lyderystė – modernios JAV prezidento institucijos archetipu. Bet tai nereiškia, kad visiems šios tendencijos tiko ir patiko.

Aktyvi FDR veikla, kuriant Naujojo kurso programas, plečiant federalines institucijas ir jų įgaliojimus jau tada kėlė rimtus klausimus – ar prezidentas neviršija savo konstitucinių įgaliojimų? Būta nuomonių, kad reformos yra kaip Trojos arklys, atnešiantis diktatūrą.

FDR stengėsi visas esmines Naujojo kurso programas įgyvendinti įstatymais. Tai žymiai patvariau, negu vykdomieji įsakai, kurie turi didesnę tikimybę sulaukti atsako teismuose ir juos gali lengvai atšaukti kitas prezidentas.

Tačiau net ir jam nepavyko viską įgyvendinti idealiai. Geras pavyzdys yra National Industrial Recovery Act įstatymas. Kongresas jį priėmė nesibaigus šimtui dienų; prezidentas pasirašė kelios dienos po simbolinės ribos. Taigi, jis priklauso šimtui dienų paklaidos ribose. Tačiau tai, kad įstatymas – juo siekta reguliuoti atlyginimus ir kainas – yra nesėkmė, paaiškėjo vėliau, 1935 m., kai jo esmines nuostatas atšaukė Aukščiausiasis teismas.

Net ir patys geriausi ir aktyviausi prezidentai po šimto dienų nėra tikri, kiek tvarios sėkmės turės jų sprendimai.

Kai kurie prezidentai netgi pasišaipydavo iš 100 dienų kriterijaus. Baracko Obamos administracija jį palygino su Hallmark holiday – švente, kurios tikslas grynai komercinis. Suprask, kad 100 dienų žymos reikia tik tam, kad žiniasklaida turėtų ką rašyti.

Priimdami visas šias išlygas, apžvelkime Trumpo šimtą dienų. Ką sužinojome?

Prieblandos zonoje

Sąvoka „imperinė prezidentūra“ pirmą kartą buvo panaudota prie Nixono. Šio prezidento žaidimas su įgaliojimais baigėsi Watergate skandalu, apkalta ir atsistatydinimu. Watergate, imperatorius, šimtas dienų, Waterloo: tokia sąskambių ir prasmių pynė gal ir pritempta. Tačiau be „imperinės prezidentūros“ sunkiai apsieisime.

Net jeigu ji ir nesibaigs Waterloo – nors pakritę prezidento populiarumo reitingai augina Trumpo priešininkų viltis dėl artėjančio fiasko.

Geriausia yra pradėti nuo platesnio palyginimo pagal vykdomuosius įsakus. Apie tai jau esame kalbėję, ir tendencija tikrai išsilaikė. The New York Times grafikas parodo, kad čia Trumpas lenkia bet kurią kito šiuolaikinio prezidento kadenciją. Įtraukiant ir antras, ir netgi vieną trečią – FDR nuo 1941 m. Šių metų Trumpas skaičiumi (142) laimi prieš visus.

Atitinkamai per šį periodą Kongresas priėmė tik penkis įstatymus. Šį pasyvumą jau esu akcentavęs. Kodėl ši statistika svarbi?

Pirma, tai labai didelis skirtumas tiek nuo FDR, tiek kitų prezidentų po jo – visi jie bandė savo politines reformas įgyvendinti įstatymais. Tas pats Reaganas, su kuriuo iki šiol dar palygina Trumpą, pirmuosius mėnesius praleido ruošdamas federalinių mokesčių mažinimo paketą. Ekonomikos stimuliavimas per pasiūlą nuo tada įsitvirtino kaip viena respublikonų partijos – ir platesne prasme, JAV politinio diskurso – kolonų.

Antra, darbas su Kongresu priimant įstatymus yra sudėtingas. Reikia kantrybės, mokėti derinti skirtingus interesus, valios eiti į politinius kompromisus, kalbėtis su opozicija (kad neblokuotų), ruoštis ilgus dokumentus ir konsultuotis su teisininkais. Paliksiu kaip retorinį klausimą, kiek išvardinti dalykai yra suderinami su Trumpo persona.

Tačiau tokį sunkų darbą prezidentai kadencijos pradžioje (ir vėliau) aria ne šiaip. Visi didžiausi ilgalaikiai, politiniai pasiekimai JAV yra įstatymo forma: pavyzdžiui, 1935 Socialinio draudimo įstatymas arba 1964 m. pilietinių teisių aktas.

Taigi, per 100 dienų išryškėja viena preliminari išvada apie tai, kaip veikia Trumpas 2.0. Jis nesiekia ilgalaikių viešosios politikos pokyčių ir yra suinteresuotas tik tos dienos sprendimais, antraštėmis ir pasiekimais.

Žinoma, jeigu darome prielaidą, kad JAV nėra siekiama įtvirtinti autoritarinį režimą.

Tai būtų alternatyvūs paaiškinimas kodėl, skirtingai nei kiti šiuolaikiniai JAV prezidentai, Trumpas taip ignoruoja įstatymų leidybą Kongrese. Autoritariniai lyderiai yra labai mažai suinteresuoti įstatymais, nes jie patys dažniausiai yra įstatymo vietoje.

Vėlgi, gali būti ir taip, kad Trumpas tiesiog nori kuo greitesnių rezultatų dabar – ignoruojant ilgesnes pasekmes.

Trumpo vykdomieji įsakai per 100 dienų apėmė federalinių darbuotojų atleidimą, institucijų lėšų karpymą, deportacijas (kai kur su didžiuliais klaustukais dėl proceso teisėtumo), atakas prieš universitetus ir teisinių paslaugų įmones, ir, žinoma, muitų tarifus. Iš vienos pusės, turime aiškią paraišką į imperinį, dekretais valdantį prezidentą.

Iš kitos pusės...

Čia reikia trumpo nukrypimo į 1952 m. Aukščiausiojo teismo sprendimą Youngstown Sheet & Tube Co. v. Sawyer. Pats sprendimas yra įdomus, palietė prezidento Harry S. Truman konfliktą su plieno pramone – tačiau jo istorinė reikšmė platesnė, susijusi su teisėjo Robert Jackson pritariančiąja nuomone.

Jis išdėstė trijų kriterijų testą prezidento įgaliojimams:

1. Kai Kongresas tiesiogiai (nedviprasmiškai) uždraudžia tam tikrus veiksmus, prezidentas yra silpniausias.

2. Atvirkščiai, kai prezidentas veiksmus derina su aiškiai išreikštais arba numanomais Kongreso įgaliojimais, jo galios yra didžiausios.

3. Kai prezidentas veikia be Kongreso įgaliojimų, jis patenka į „prieblandos zoną“ – sprendimai gali būti peržiūrėti teismų.

Tai, kad Trumpas veikia prieblandos zonoje, įrodo ne tik 100 dienų nosį realiai krapštantis Kongresas – kuris nei suteikia įgaliojimus, nei kažką Trumpui draudžia. Geriausias įrodymas yra daugiau nei 200 ieškinių prieš administraciją federaliniuose teismuose.

Dar vienas The New York Times grafikas parodo tendenciją. Pagal ieškinius Trumpui 2.0 per šimtą dienų pavyko įveikti Trumpą 1.0.

Šaltinis: The New York Times.

Papildomi duomenys, apie ką jau kalbėjome (ir kalbėsime) šiame tinklaraštyje – Aukščiausiojo teismo (SCOTUS) veikla.

Per šimtą Trumpo 2.0 dienų jis priėmė devynis sprendimus skubios tvarkos prašymuose dėl administracijos politikos. Pati administracija jau yra užpildžiusi 11 tokių prašymų; dažniausiai tam, kad Aukščiausiasis teismas panaikintų kito teismo procedūrinį sprendimą stabdyti prezidento įsaką. Palyginimui, per visas George W. Busho ir Obamos keturias kadencijas (16 metų) šios administracijos pateikė 8 tokius prašymus viso.

Šiuo požiūriu tikrai išskirtinės 100 dienų.

Vėlgi, iš jų daryti išvadas apie Aukščiausiąjį teismą ankstoka. Visi sprendimai iki šiol yra procedūriniai – nors juose ryškėja nenoras lankstytis Trumpui ir didėjantis spaudimas jam. Geriausiai tai matėsi balandžio 19 d. sprendime, kuriame teismas, nors ir laikinai, bet visgi uždraudė tolesnes deportacijas šiaurės Teksase pagal Užsienio priešų įstatymą.

Beje, dar vienas 100 dienų klausimas yra tai, ar Trumpas nevykdo teismų ir ypač Aukščiausiojo teismo sprendimų – visų pirma palengvinti (facilitate) Kilmar Abrego Garcia sugrąžinimą iš Salvadoro kalėjimo. Klausimas atrodo keistai, nes žiūrint iš šono, prezidentas čia akivaizdžiai nepaiso SCOTUS – pripažįsta, kad galėtų sugrąžinti tą žmogelį, bet nedaro to.

Visgi federalinė ir prezidento galių teisė yra labai niuansuota. Teisės mokslininkas Steve Vladeck sako – žiūrint į sprendimo dvasią, taip, prezidentas jos nepaiso. Bet jeigu vertinant, ar nepaiso sprendimo tiesiogiai, tai tada to negalime įrodyti (pastangas ar jų nebuvimą įrodyti sudėtinga).

Beje, būtina pastebėti ir tai, kad mes matoma tik ryškiausius atvejus. Yra nemažai bylų, kurias federaliniuose teismuose Trumpo administracija pralaimi, tačiau dėl jų nesiskundžia ir nutarimus vykdo. Tai smulkesni atvejai, bet būtina akcentuoti: tikrai nėra taip, kad teisinė sistema sugriuvo, o dabartinė administracija į ją visai nekreipia dėmesio.

Turint galvoje, kad net ir į įstatymus orientavęsi prezidentai (FDR pavyzdys) vėliau patirdavo nesėkmių teismuose, pirmas šimtas Trumpo dienų teisinėje sistemoje yra ne tiek svarbu – gerokai svarbiau bus kitas tūkstantis dienų, kai į Aukščiausiąjį teismą eis bylos, susijusios su prezidento vykdomųjų įsakų esme (o ne laikinais, procedūriniais sprendimais).

Pirma kregždė jau yra. Gegužės 1 d. federalinis teisėjas Fernando Rodriguez Jr. (beje, paskirtas Trumpo) priėmė galutinį sprendimą byloje: Pietinėje Teksaso apygardoje (Southern District of Texas) įsigalioja nuolatinis teismo nurodymas (permanent injunction), pagal kurį draudžiama deportuoti žmones, remiantis Užsienio priešų įstatymu.

Žemėlapyje galite matyti, kokią Teksaso dalį apima ši federalinė apygarda (be jos, valstijoje yra dar trys kitos).

Trumpo administracija ruošiasi, artėja teisinė žiema.

Taigi, esminiai klausimai JAV ateičiai iš 100 dienų yra susiję ne su viešąja politika, o su konstitucine sistema: kiek ši administracija peržengė (ir dar peržengs) savo įgaliojimus, kiek teismai bus pajėgūs tą suvaldyti ir atkurti teisėto proceso principą. Kur JAV išlips iš šios prieblandos zonos – kol kas atsakyti dar negalime. Bet galime sekti procesą.

O jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Trumpą iš pirmųjų 100 dienų – tai anti-Rooseveltas.

Kaip ir FDR, jis yra labai aktyvus vykdomojoje valdžioje – tačiau visiškai neaktyvus įstatymuose. Kaip ir FDR, jis daro tikrai plataus masto pertvarkas federalinėse institucijose – bet atvirkščiai, per atleidimus ir kitokius veiksmus jas silpnindamas (kai FDR valstybės institucijas kūrė). Gal net ir silpnindamas konstitucinę sistemą (bet dar per anksti pasakyti).

Jeigu FDR turėjo aiškią strategiją ir gerai aiškindavo savo sprendimus visuomenei… na, Trumpas bent jau neišeina iš naujienų.

Septynios fazės ir kelios frazės

Amerikietiškoje žiniasklaidoje nėra taip paprasta rasti šaltinius, kurie, pirma, nebūtų orientuoti į komentavimą, antra, siektų pateikti politiškai nešališką informaciją. Vienas naujas atradimas – 23 metų žurnalisto Gabe Fleisher naujienlaiškis Wake Up To Politics.

Mielas faktas tai, kad Gabe praėjo jį rašyti būdamas 10 metų, nuo vieno prenumeratoriaus – savo mamos. Taigi, su Motinos diena visas mamas, skaitančias sūnų rašliavas, ir ne tik!

Aptardamas šimtą Trumpo dienų, Gabe Fleisher ima naujienų ciklų prieigą: kokios septynios istorijos dominavo nuo inauguracijos.

1. Malonės Kapitolijaus šturmo dalyviams suteikimas

2. DOGE

3. Susitikimas Baltuosiuose rūmuose su Zelenskiu

4. Deportacijos pagal Užsienio priešų įstatymą

5. Signal chato skandalas

6. Muitų tarifai

7. Kilmar Abrego Garcia deportacija

Pagal jį, šios septynios fazės įrėmina Trumpo administracijos esminius darbus: kaip buvo plečiamos vykdomosios valdžios ribos (#2), į šoną patrauktas Kongresas (#2), perdėliojamas JAV vaidmuo pasaulyje (#3), sukrėsta tarptautinė finansų sistema (#6), apdovanojami šalininkai ir baudžiami oponentai (#1), suklupimai (apsikvailinimai) lygioje vietoje (#5), griežta imigracijos politika (#4, #7) ir flirtas su teismų sprendimų nepaisymu (#4, #7).

Gabe Fleisher sudėlioja šias septynias fazes su Trumpo populiarumu: matome, kaip kiekviena fazė nuimdavo po truputį reitingo. Sako, kad nėra blogos reklamos. Bet panašu, kad nuolat dominuoti naujienų cikluose (su neigiama konotacija) per 100 dienų irgi ne variantas.

Beje, tai, kiek tas Trumpo populiarumas sumažėjo ir ką tai reiškia – čia visgi yra nemažai papildomų klaustukų. Neseniai iš naujo skaičiau apie rinkiminių prognozių nesėkmes 2016 ir 2020 m. Tada irgi Trumpas visur buvo nepopuliarus, bet kažkaip sugebėjo laimėti du rinkimus ir vos nelaimėti 2020 m. (jis pats sako, kad laimėjo visus tris).

Bet apie tai – kitą kartą.

O pabaigai pažiūrėkime, ką apie savo šimtą dienų sako pats Trumpas, išskirtiniame interviu The Atlantic (šiaip įdomus atvejis, kad sutiko, nes, pirma, The Atlantic yra laikomas labiau į centro kairę, antra, jie paviešino Signal skandalą).

Apie tai, ar paklus Aukščiausiajam Teismui:

O, taip. Ne, aš visada taip dariau. Visada. Tikrai taip, visada. Aš tuo rėmiausi. Nors ne visada sutikau su sprendimais, niekada nesielgiau kitaip – tik rėmiausi jais.

Apie trečią kadenciją:

Na, pasakysiu tik tiek. Nenoriu apie tai daug kalbėti, bet tai nėra kažkas, ko siekiu. Tai nėra tai, ką ketinu daryti. Ir, manau, tai būtų labai sunku padaryti. Bet man nuolat sako: „Ne, ne, tu turi kandidatuoti.“

Apie tai, ko mes galimai nesuprantam apie Trumpą:

Aš tikrai tikiu, kad tai, ką darau, yra gera šaliai, gera jos žmonėms, gera visai žmonijai.

Apie MAGA:

Manau, kad tai – svarbiausias politinis judėjimas mūsų šalies istorijoje – MAGA.

Gražaus jums sekmadienio (arba kitos dienos, priklausomai kada skaitot) vakaro. Kaip visada, komentarai yra laukiami!