Knygos #1/2023. Umberto Eco biblioteka.

Kodėl aš skaitau, knygų hoard’inimo pliusai ir mugės įpročiai.

Kiekvienais metais vasario pabaigoje socialiniai tinklai pildosi nuotraukomis, kuriose puikuojasi spalvotos stirtos – laimikiai iš knygų mugės. Dažniausiai palydimi pasiteisinimų dėl prasiveržusios bibliofilijos. Kuri visus metus buvo sėkmingai kontroliuojama, bet vėl paslydai.

Ech, sakiau sau, šį kartą tik dvi, o parsinešiau dvidešimt.

Kaip sakė vienas mugėje sutiktas pažįstamas, čia knygų mėgėjai prisiliečia prie priklausomybės nuo pirkimo. Kai kurie netgi užsideda limitus – galiu išleisti 50 eurų. Spoiler alert: pats išleidau daugiau.

Ir kaip visada, pasitaiko viena kita palydinti pašaipėlė – tai ar jau perskaitei, ką prisipirkai praėjusiais metais?

Spėčiau, kad kiekvieno jūsų namuose perskaitytų ir neperskaitytų knygų santykis geriausiu atveju yra 2:1. Nepriklausomai nuo to, kiek jų turite ar kiek puslapių “suvalgote” per metus.

It’s fine. Jeigu mylite knygas ir skaitymą – ir nesvarbu, ar kalbame apie fantastiką, klasiką, poeziją ar non-fiction – taip ir turi būti. 

Čia yra teigiama koreliacija. Kuo daugiau skaitai, tuo daugiau turėsi knygų, kurias parsinešei iš knygų mugės ar mėgstamo knygyno, pavartei, padėjai į lentyną ir nuo tada jos ilsisi.

Aišku, praeidamas kartais susinepatogini, paimi į rankas tuos šešis šimtus puslapių apie Liuksemburgo pašto ženklų istoriją ir sociologiją. Permeti akimis nugarėlę, pasvarstai apie laiką, kurį galėtumėt kartu praleisti. Gal poryt, kai baigsi Booker’io prizinę.

Pažadi – dabar aš tau negaliu duoti to, ko tu nori, bet gal sugrįšiu, duok man laiko. It’s not you, it's me.

Negrįši. Bet tai nereiškia, kad tau ta knyga - kaip ir visos kitos - nėra brangi, svarbi. Ji tam tikra prasme gal net svarbesnė už skaitytas. 

Bet tam, kad pagrįsčiau šį kontraversišką teiginį, pradžioje turiu paaiškinti, kodėl aš skaitau. 

Pirma, akivaizdi priežastis - įdomu.

Siužetas, pasakojimas, ryškūs veikėjų paveikslai – realiai tai, dėl ko žiūri ir filmus. Bet dar geriau, nes knyga palieka vietos ir skaitytojo vaidmeniui, vaizduotei, kad užpildytume tarpus patys. 

Jaunystėje labai mėgau knygas, ypač fantastines, kurios pabaigoje turėjo aiškų, įdomų mįslės išrišimą, geriausia – mindfuck’ą su wow faktoriumi. Pasaulinės fantastikos aukso fondo pirmąjį šimtuką, man rodos, turėjau visą. Jeigu žinai, kas yra plieninė žiurkė, mes jau draugai.

Keista, bet į detektyvus taip ir neįjunkau. Jeigu turite kažką rekomenduoti iš šio žanro – parašykite komentaruose, įdomu būtų pabandyti.

Mane erzindavo knygos, kurios nepateikdavo aiškių atsakymų. Tačiau einant laikui, pastebėjau, kad vis mažiau ir mažiau noriu sukramtyto produkto – ir daugiau erdvės, kurioje galėčiau pats statyti interpretacijas. Įtariu, kad prieš 15 metų Haruki Murakami būčiau numetęs į šoną po pirmų puslapių, o geriausiu atveju – susinervinęs po perskaitymo, nes pas jį retai būna siūlų išrišimo momentas. O dabar tai vienas mano mėgstamiausių autorių.

Skirtingai nei žiūrint filmą, kur esi galutinio produkto vartotojas, stebėtojas iš išorės, knygoje skaitytojas irgi kuria. Individualiai konstruoja savitą, vienintelį kūrinį. Kaip rašo Thomas C. Foster knygoje “Skaityk literatūrą kaip profesorius”, joks tekstas nepriklauso tik rašytojui.

Literatūros skaitymas man kartais primena intelektualias spalvinimo knygutes, kur gauni kontūrą, tačiau tik nuo tavęs priklauso, kaip jį užpildysi, kokias spalvas, prasmę suteiksi.

Tai veda prie antro – knygos skatina vaizduotę ir empatiją. 

Man labai patinka ši Neilo Gaimano, kurį galbūt žinote kaip “American Gods” ir “Sandman” autorių, mintis.

Skaitydamas knygas tu tampi kitu. Įjungdamas vaizduotę nusikeli į vietas, kurių kitaip neaplankytum, išgyveni situacijas ir jausmus, kurių kitaip nepajaustum, įsikūniji ir susijungi su kitais žmonėmis. 

Kai po tos kelionės, sako Gaimanas, grįši į savo pasaulį, tu būsi šiek tiek pasikeitęs. 

Empatija mus jungia, leidžia išsiveržti iš susikoncentravimo į save. Knygos tą labai skatina. 

Gal ir drąsus teiginys, bet man atrodo, kad skaitantys žmonės linkę labiau suprasti ir užjausti kitus. Atsimenu tą knygų mugę prieš metus, jos slogią, liūdną atmosferą, kur kiekvienas pristatymas, pašnekesys, diskusija prasidėdavo nuo nerimo, gailesčio dėl Ukrainos. 

Skaitantys negalėjo džiaugtis savo švente tokio sukrėtimo akivaizdoje būtent todėl, kad jie skaito. 

Trečia, skaitau tam, kad daugiau žinočiau.

Elementaru, Vatsonai. Žinoma, čia daugiau non-fiction arealas. Bet ne tik.

Stebėdamas socialinių tinklų batalijas, vis pasvarstau: kiek praturtėtų diskusijos, kuriose žmonės ginčijasi apie tai, ką supranta paviršutiniškai, jeigu visi paskaitytų bent vieną knygą ta tema. Viena knyga būtų gamechanger’is. Po vienos knygos jūs susišnekėtumėte.

Šių metų mugėje sutikti draugai pasakojo, kaip knygos apie mitybą pristatyme autorei iššūkį “suktais” klausimais metė auditorijos dalyvis. Aišku, turėjęs savo nuomonę apie blynus ir panašiai.

Diskusija baigėsi klausimu – o tai kas tie angliavandeniai visgi? Ironiška, nes perskaičius knygą tas basic klausimas tikriausiai nekiltų. 

Miegas, W.E.I.R.D., genetika, unguriai – tai temos, kuriose perskaitęs specialistų parašytas knygas esmingai pakeičiau požiūrį į dalykus, kuriuos jaučiausi išmanęs neblogai. 

Tiksliau, neišmanęs. 

Pavyzdžiui, iki puikios Harvardo tyrėjo Joseph Henrich knygos „The WEIRDest People in the World“ net nesusimąsčiau, kad Vakarų visuomenių elgesys visai nereprezentuoja didžiosios dalies žmonijos. Nors būtent apie šias visuomenės yra atliekama daugiausiai socialinės psichologijos, sociologijos ir kt. tyrimų. WEIRD – tai Western, Educated, Industrialized, Rich, and Democratic. Tikriausiai jau galima sakyti, kad tai mes.

Man skaitymo teikiamos žinios aktualios papildomu kampu – geriau suprantu tai, kas yra rašymas. 

Prieš kokius 6-7 metus nusprendžiau, kad noriu tapti autoriumi, rašyti platesnei auditorijai. Kartu supratau, kad neturiu skills’ų tam – akademinių straipsnių publikavimas yra kitas dalykas. Jis gana techninis, specifinis, rašymui šitas išmanymas nepadės. 

Pasinaudojau Stepheno Kingo patarimu – tam, kad galėčiau rašyti, pradėjau vis daugiau skaityti. Prieš pora metų pasiekiau 100 knygų per metus ribą ir tuo buvau patenkintas labiau, negu kai pirmą kartą nubėgau 10 kilometrų (įdomu, kad abu dalykai nutiko tik apie 35-tus gyvenimo metus). Nuo tada pirmas rodiklis sumažėjo, nes pradėjau daugiau rašyti pats. Visgi stengiuosi bent apie 50 knygų per metus perskaityti.

Bėgioju irgi mažiau, bet todėl, kad dabar žiema, čia sezoninis svyravimas, planuoju sugrįžti į aikštelę.

Mano pirmoji knyga apie prezidento instituciją “Mums reikia vado?” pirmoje dalyje neišvengė akademinės struktūros “įžanga-teorija-rezultatų aprašymas” spąstų. Kai kuriems skaitytojams kontekstiniai, teoriniai dalykai pasirodė sausoki. Ką šiaip visiškai suprantu, nes pats skaitydamas non-fiction noriu eiti greičiau prie esmės, prie įdomybių.

Kita vertus, visgi daugelis knygą – ypač paskesnius jos du trečdalius, kur mezgasi pasakojimas apie skirtingus prezidentus – įvertino kaip gana lengvai, aiškiai skaitomą. Manau, tam padėjo gausus įvairios literatūros “vartojimas” kelis metus iki rašymo. 

Dabar turiu galvoje naujų idėjų, bet apie jas – ateityje.

Grįžtant prie pradinės minties, per tuos metus lentynose, dėžėse, ant stalo pradėjo kauptis krūvos ne tik perskaitytų, bet ir neperskaitytų knygų. Jos man irgi padeda rašyti. 

Jos man padeda suprasti, kiek aš dar daug nežinau. 

Tikriausiai esate girdėję Nassim N. Talebo teoriją apie juodąsias gulbes. Čia ne apie ornitologiją – tai labai retai pasitaikantys įvykiai, padarantys didžiulę įtaką pasauliui, kurių standartiniais metodais niekas nenuspėja. Pavyzdžiui, tarptautinė ekonomikos krizė.

Pagal Talebą, viena iš priežasčių, kodėl tokie įvykiai mus pagauna visiškai nepasiruošusius – mes esame šališki informacijai, kurią jau turimi, ir ignoruojame gausybę dalykų, kurių nežinome. Taigi, ir negalime numatyti. Žinome baltas gulbes, bet apie juodas nepagalvojame.

Jis pateikia gausios rašytojo ir mokslininko Umberto Eco bibliotekos pavyzdį. Pamatę tūkstančius lentynose išrikiuotų knygų, dažnas Eco svečias klausdavo – ar šeimininkas visas šias knygas perskaitė? 

Tai neteisingas klausimas. Atitinkamai, juokelis “tai ar jau perskaitei viską, ką nusipirkai praėjusiais metais” techniškai gal ir tikslus, tačiau prašauna Eco bibliotekos esmę.

Retas svečias suprasdavo, kad daugybė neperskaitytų knygų tarnauja kaip priminimas, būtinas ir geram mokslininkui, ir rašytojui, ir šiaip piliečiui – gausybės dalykų nežinome. Gal ir nežinosime. Tokia anti-biblioteka. Bet jos svarba mūsų arogancijos kontrolei, kad liktume skeptiški (pirma – savęs atžvilgiu) ir žingeidūs, yra didžiulė.

Todėl man visada džiugu matyti kuo didesnius pirkinių iš knygų mugės krepšelius. Statykime savo Eco bibliotekas. 

Man asmeniškai šį principą vis primena ironiškas faktas, kad iš Eco kūrybos kažkaip vis dar nieko neperskaičiau.

Be to, knygų – tų, kurių neperskaitysime – pirkimas labai svarbus ir todėl, kad lietuviškas leidyklų verslas yra ribotų apimčių ir galimybių. Net jeigu padėsi pusę pirkinių į lentyną, tas leis leidėjams išsilaikyti ir išversti kitą įdomią knygą, kurią jau perskaitysi – ir kuri galimai pakeis tavo gyvenimą.

Bent truputį – juk Gaimanas sako, kad po kiekvienos kelionės į raidžių lankas grįžtame truputį pasikeitę. 

Kurios iš šių knygų, sumedžiotų mugėje, apsistos mano anti-bibliotekoje? Statyčiau ant Kierkegaard’o – bet tai gal net svarbiausia šiais metais pirkta knyga, nes primins man, kad turėčiau skaityti daugiau filosofijos.

Mugėje visada stengiuosi ne tik imti didžiąsias naujienas, bet ir įsigyti knygų iš mažesnių leidėjų. Nugriebiu kuo daugiau lietuvių autorių kūrinių – man labai patinka, kad vietinė pasiūla vis plečiasi. Gal jau ne už kalnų ir kokia nors nominacija tarptautinei Booker’io premijai.

Why not?

Kiekvienas prie to prisidedame, iš mugės parsitempdami spalvotą stirtą. Ir nereikia jausti kaltės, sąžinės graužimo, kad neperskaitysime visko. 

Neperskaitytos knygos mus daro geresniais. 

O ko dabar neskaitote jūs?