Aktualijos #1/2023. Visi jie vienodi?

Kandidatų į Vilniaus merus programų apžvalga.

Ukmergėje draugai kartais organizuodavo vietos grupių koncertus. Susidarė toks įspūdis, kad apie juos daugiau žmonių klausinėdavo, nei vėliau realiai ateidavo paklausyti. Panašiai yra su rinkiminėmis programomis. Visi apie jas šneka, bet skaito mažai kas.

Kaip rašiau praėjusį kartą, tai yra racionalu. Lietuvoje tą racionalumą dar labiau skatina įspūdis, kad kandidatų programos ir pažadai yra vienodi. Apie tai ir pakalbėsime šiame įraše.

Visaip čia yra.

Pirmas dalykas, kuris pasimato pradėjus programų medžioklę – atrodo, kad kai kurie kandidatai savo programas tyčia slepia, kad jų tik nerastų. Pavyzdžiui, pikti dvaro politologai.

Norėdami sužinoti, ką Vilniui siūlo Darbo partijos kandidatė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, turėsite specifiškai susirasti šios partijos sostinės skyriaus interneto puslapį.

Demokratų atstovas Lukas Savickas turi asmeninį puslapį. Bet čia tik siūlo susipažinti su savimi ir komentarais spaudoje. Jo dešimties darbų (truputį primena Tautos prisikėlimo partiją) sostinei ten nerasite, reikia eiti pas partiją ir ten susirasti Vilnių. Perskaitę dešimt „darbų“ prieisite nuorodą į kitą puslapį, kur pagaliau jau rasite programą.

Ačiū, ne, jeigu aš norėsiu side quest‘o, įsijungsiu Witcher 3, ten bent jau siužetas įdomus.

Rimtesnei analizei atsirinkau aštuonis kandidatus, nors jų Vilniuje iš viso yra šešiolika. Nėra prasmės nagrinėti tų, kurie ir vieno procento galimai nesurinks. Taip pat praleiskim niekam neįdomius ir kandidatuojančius iš reikalo.

Todėl imu apklausų lyderių ketvertą – Artūrą Zuoką, Valdą Benkunską, Mykolą Majauską, Tomą Vytautą Raskevičių. Ir kiti keturi, kurie ideologiškai kažkuo saviti, o jų partijos turi šanselį patekti į tarybą – Rasa Budbergytė, Vytautas Sinica, Eglė Radvilė ir, kaip be jo, Waldemar Tomaszewski.

Čia reikia trumpo interliudo.

Kaip analizuoti rinkimines programas?

Paprasčiausias būdas yra tiesiog jas skaityti ir pateikti akcentus, ką ir darysiu šiame įraše. Toks kokybinis-anekdotinis kelias. Pliusas – galime pasigilinti į detales. Minusas – sudėtinga yra palyginti kiekybiškai.

Kitas būdas – sisteminiai programų kodavimai ir vertimas į skaičius.

Yra tokia tarptautinė politologų iniciatyva „Manifesto Project“, kurioje ekspertai koduoja partijų pozicijas pagal tai, ką jos savo parlamento rinkimų programose kalba apie gerovės valstybę, žmogaus teises ir taip toliau. Tada visa tai apibendrina į kiekybines skales, tokias kaip politinė kairė-dešinė. Dalyvauja šiame projekte ir Lietuva.

Pavyzdžiui, „Manifesto Project“ duomenys rodo, kad progresyviausi (čia nėra Laisvės partijos) Lietuvoje yra socialdemokratai. Darbo partija pati konservatyviausia, o Liberalų sąjūdis ir Tėvynės sąjunga, kas lyg ir atitinka nuomonę mūsuose, per dešimt metų tapo progresyvesniais. Visgi įtarimą kelia mažai nuo jų atsiliekanti “valstiečių” pozicija. 

Šiame grafike vertikali skalė matuoja programos progresyvumą arba konservatyvumą – kuo einame aukščiau, tuo programa konservatyvesnė. Nulis yra skalės centras – nei progresyvu, nei konservatyvu, viduriukas.

Šis metodas leidžia lyginti kiekybiškai, tačiau atrodo, kad kažką visgi praleidžia. Be to, savivaldai tokių įrankių dar neturime.

Tad grįžtame į Vilnių, į 2023-uosius. Pradžioje programų analizei reikia kriterijų.

Kriterijai

Kiekvienai programai rašiau pažymį dešimties balų skalėje, kaip universitete – keturi yra neišlaikyta, penki yra patenkinamai ir taip toliau. Iš karto informuoju, kad niekam nerašiau dešimties balų. Būkime biedni, bet teisingi, ne mūsų Lietuvėlėje politikams dešimtukai.

Jei rimčiau, nerašiau niekam aukščiausio pažymio todėl, kad nei vienas kandidatas normaliai nepateikė biudžeto pjūvio – kur didins, kur mažins. Niekas nesako, kad mažins išlaidas esminėse srityse ar sugalvos naujovišką savivaldybės mokestį. Truputį užsimena tik Raskevičius, kalbėdamas apie pirotechnikos ribojimą – bus kažkokios „mokestinės priemonės“.

Viskas. Toliau programose didinimai, plėtros ir panašiai. Silpniukai pažadukai? Galbūt, todėl ir dešimtuko niekam nėra.  

O pagrindiniai kriterijai tokie:

Išsamumas.

Atrodytų, programos ilgis savaime nieko nesako, bet visgi pasako. Vienas politikas man prisipažino, kad nusprendė išbaigto dokumento neviešinti, nes niekam jo nereikia. Na kaip, reikia visų pirma jums. Išsami programa rodo, kad politikas, laimėjęs mero rinkimus, turės bent kažkokį planą, nuo ko atsispirti. Jeigu nepasidarai padoraus dokumento su esminiais prioritetais, tau visgi ne miestą reikia valdyti, o į Excelio kursus.

Jeigu pasidarai, tai nėra priežasties neviešinti.

Išskirtinumas.

Man yra svarbu, kiek programa skiriasi nuo rinkiminio bingo: nemaža tikimybė, kad paėmęs bet kurią ir bedęs į ją penkis kartus, užbrauksi tą pačią eilutę ar stulpelį. Yra bendri vardikliai tarp visų programų – daugiau darželių, daugiau mokyklų, mažiau kamščių, geresnis švietimas, gatvių tvarkymas, parkavimo vietos, mažesnės šildymo kainos, etc.

Dar visi mini gatvių siaurinimą ir visi yra prieš, išskyrus, aišku, Raskevičių. Jeigu visi vartoja tuos pačius burtažodžius, magijos kaip ir nebelieka.

Nors mažai jos tebuvo in the first place. Visgi tai vietos rinkimai, be gatvių ir šiukšlių neapsieisi.

Todėl verta tarti žodį ir trokštantiems super vizijų, subalansuotų jaunam, veržliam, „riba tik dangus“ vilniečiui  – prisiminkite, kad ne vieni mieste gyvenate ir daugeliui žmonių šios problemos yra labai svarbios.

Vėlgi, problemą iškelti yra viena, o prioritetus joje nubrėžti – kita. Kai kurie kandidatai tiesiog tvarkys gatves, o kiti konkrečiau nurodo, kurias ir kodėl.

Pagrįstumas.

Paprastai kalbant, kuo programoje yra daugiau skaičių, tuo labiau aišku, kad kandidatas domėjosi tuo, kur kandidatuoja, ir bandė pagrįsti punktus. Aišku, nekalbu apie random skaičius – pavyzdžiui, kad Fabijoniškėse kabo septyniasdešimt trys inkilai varnėnams (nežinau, kiek yra iš tikrųjų, gal nėra).

Ideologija ir atstovavimas.

Čia toks kompensacinis kriterijus toms partijoms, kurios nepristato labai detalaus plano, tačiau atitinka Downs‘išką sampratą – iš jų programos gali kažkiek suprasti, kokiomis vertybėmis jie vadovausis darbe, ką atstovaus.

Važiuojam. Pradžioje penkios programos, kurios labiau primena brošiūras.

Eglė Radvilė, Liberalų sąjūdis: 2 arba 99 balai.

Liberalai lyg ir turi bendrą programą visoms savivaldybėms, tačiau čia lyginame Vilniaus kandidatus, todėl lieka Radvilės manifestas „Ateities Vilnius“. Pavadinimas yra taiklus, nes ši trumpa vizija su dabarties realijomis turi mažai bendro.

Pasaulinio lygio švietimo, tyrimų ir inovacijų sistema Vilniuje, gyva laboratorija, hiperpersonalizacijos lopšys, hipersąsajų architektūra, dronų centras, pasaulyje pirmaujanti žaliųjų finansų prekybos platforma. Visa tai nėra mokslinės fantastikos romano ištraukos, čia kandidatės idėjos. Vilnius gal ir bus toks. Bet ne 2027-aisiais, kai dabar išrinktas meras baigs kadenciją, o 2077-aisiais, kai mus valdys dirbtinis intelektas.

Bet kam tada reikės politikų?

Todėl ir „99“ – už vaizduotę. Dar už tai, kad Radvilė nekartoja klišių apie daugiau darželių, daugiau gatvių. Kam tos gatvės, kai važinėsime greitaeigio požeminio tranzito sistema.

O šiaip tai už programinius punktus – 2, nes programa, jeigu taip galima šią viziją pavadinti, visiškai atitrūkusi nuo realybės.

Programos highlight‘as: sunku išsirinkti tarp hiperpersonalizacijos ir požeminio tranzito, bet tebūnie Vilnius kaip pojūčių erdvė.

Mykolas Majauskas, pats išsikėlė: 4 balai.

Keturi būtent todėl, kad mokykloje tai dar būtų praeinamas balas. Bet ne universitete.

Mykolas Majauskas programą padarė su ChatGPT, čia logiškiausias paaiškinimas. Tai visai naudingas skaitinys, nes susipažinę su šiais trimis puslapiais, jūs realiai žinosite, ką siūlo visi: tiesiog generinis miesto problemų ir siekių aprašymas.

Gatvių rekonstrukcija? Check. Kokybiškas viešas transportas? Check. Kvartalinė renovacija? Check. Gydytojas arčiau namų? Check.

Nei vieno skaičiaus, jeigu neįtraukiame pastebėjimo, kad „Vilnius vis dar išsiskiria dideliu savižudybių skaičiumi“. Šaunu, kad Majauskas atkreipia dėmesį į šią problemą, kuri nepatenka į savivaldos bingo, bet yra skaudi ir opi. Visgi pagrįsti reiktų geriau. Ir kyla klausimas, kiek tai yra vietos valdžios, o kiek nacionalinės arealas.

Programos highlight‘as: kartu nusprendę, pastatysime paminklą Prezidentui Antanui Smetonai. Tai aišku, kad kartu, viską kartu.

Vytautas Sinica, Nacionalinis susivienijimas: 5 balai.

Dar viena brošiūra iš septynių pastraipų, neskaitant įžangos, kurių kiekviena turi po tris bulletpoint‘us.

Kodėl teigiamas balas?

Todėl, kad greitai susipranti, kas čia per politinė jėga ir kas jai rūpi. Visų pirma, pagal populizmo klasiką, pradedama nuo doomsday: švaistomas milijardinis biudžetas, griaunami rajonai, viskas blogai vienu žodžiu. Antra, konservatyvumas čia alfa ir omega: dorovė mokyklose, prioritetai paveldo apsaugai, Lukiškėse statomas Vytis.

Programos highlight‘as: į viešąją erdvę grąžins lietuvių kalbą. Tiesa, neaišku, kokia kalba dabar ta viešoji erdvė operuoja.

Waldemar Tomaszewski, LLRA-KŠS: 5 balai.

Tai partija, kuri pretenduoja tik į etninių mažumų elektoratą, todėl jai užtenka keliolikos punktų „už“. Paskutinis penketas iš serijos, kur rašoma tiesiog už aiškumą, kam atstovaujama. Tas akivaizdu iš prioritetų.

LLRA sako tiesiai šviesiai, kad jai svarbiausia infrastrūktūros plėtra yra priemiesčių seniūnijose – Naujosios Vilnios, Panerių, Verkių, Rasų, Grigiškių. KŠS elementas irgi atstovaujamas, bus bendradarbiaujama su parapijomis.

Nemokamas viešas transportas – bendras taškas su Budbergyte. O visa kita, kaip pas visus – socialinės paslaugos, finansavimas švietimui ir kultūrai, verslą pritrauks. Sure.

Programos highlight‘as: Šventosios Faustinos namelio Antakalnyje rekonstrukcija ir kitų sakralinių vietų pritaikymas turizmo poreikiams.

Rasa Budbergytė, LSDP: 5,5 balo.

Viena stipriausių Lietuvos partijų neturi vilčių pakovoti dėl mero posto ir įtakos savivaldybėje. Kitaip nepaaiškinsi, kodėl Budbergytės puslapyje randu irgi tik septynias pastraipas. Bulletpoint‘ų daugiau bent.

Vėlgi, teigiamas balas už tai, kad gali susiprasti – čia socialdemokratai, čia kairieji. Nemokami greitieji autobusai ir troleibusai, didinamas medicinos darbuotojų skaičius, municipaliniai būstai ir panašiai. Iš kur pinigai bus imami, neaišku.

Kitas pliusas programai yra idėjos, skirtos būtent savivaldos plėtrai. Įdomiai atrodo kandidatės siūlomas svarstomosios demokratijos modelis, girdėtas demokratijos teorijas studijuojantiems politologams: į svarbių klausimų svarstymą atsitiktinai būtų įtraukiami miestiečiai. Budbergytė taip pat mano, kad gyventojai turėtų būti įtraukti formuojant Vilniaus biudžetą.

Taip, skamba gal ir nerealiai, tačiau turint galvoje, kad mūsų savivalda visgi yra labai centralizuota, o gyventojų pasitenkinimas valdžios atliepumu – prastas (žr. Demokratijos tvarumo barometrą), kalbėti apie tai reikia. 

Programos highlight‘as: ne daugiau kaip 18 mokinių klasėje. Labai įdomu, kodėl ne 17 ar ne 19.

Dabar pereiname prie programų, kurios jau panašios į programas.

Artūras Zuokas, Laisvė ir teisingumas: 6,5 balo.

Disclaimer: šita analizė nėra skirta kandidatų praeities darbams (geriems ir ne tik) ar skaidrumo record. Tą informaciją būtina įsivertinti, bet jeigu jau žiūrime į programas, tai reikia pripažinti, kad Zuoko planas yra artimesnis žemei, nei prieš tai aptarti. 

Leitmotyvas yra „Vilnius be kamščių“ ir prioritetas čia labai aiškus – einama Kauno mero pavyzdžiu, kur sėkmę garantuoja asfaltas ir trinkelės. Iš 15 puslapių trečdalis yra skirta gatvėms. Zuokas remiasi į eismo intensyvumo reitingą, pateikia statistiką apie tai, kiek automobilių atvyksta ir išvyksta į Vilnių. Problema atskleista.

Einant prie sprendimų, pliusas už tai, kad atskiriami strateginiai ilgojo laikotarpio, kadencijos, pirmų metų darbai. Yra sąrašas darbų, kas bus rekonstruojama, kas platinama, statoma. Gali imti ir žymėtis, ką įvykdys, jeigu bus išrinkta.

Klausimas – ar jūs tuo pasitikite :)

Toliau – daugiau darželių, neformaliojo ugdymo, irklavimo centrų ir panašiai. Kitose srityse nebelieka skirstymo į kadencijos ir strateginius darbus, vieta užleidžiama vizijoms, primenančios Radvilės kosmoso ir „valstiečių“ darnos mišrainę. Pavyzdžiui, tokia schema:

Viskas kaip ir aišku... NOT.

Dar programoje dėmesio verta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pertvarka. Bus aštuoni departamentai. Gerai būtų žinot, kokie ir kodėl.

Programos highlight‘as: BMX dviračių trasa. Kodėl ne bobslėjaus?

Valdas Benkunskas, TS-LKD: 8 balai

Kodėl ne devyni, paklaus konservatoriai?

Pirma, programos negali atsisiųsti pdf formatu ir visas jos dalis reikia browsin‘ti kandidato puslapyje atskirai. Kažkaip neišėjo padaryti, kad vilnietis politologas galėtų be cirkų su viskuo susipažinti.

Antra, nors programa visai išsami, tačiau joje vyrauja bulletpoint‘ai be platesnės analizės, gilesnio pagrįstumo, referavimo į studijas.

Trečia, labai norima, perlenkiant lazdą, atsiskirti nuo koalicijos partnerių ir mero Remigijaus Šimašiaus. Sporte – sritis, kurią kuruoja vicemeras Benkunskas – giriamasi tuo, kas padaryta. Atnaujinome aikštynus, sukūrėme erdves.

Tačiau transporte – čia, panašu, yra kandidato prioritetas, kaip ir Zuoko – yra akcentuojama „chaotiška miesto plėtra“. Taip, aš suprantu, kad konservatoriai buvo junior partija tarybos koalicijoje, vicemeras atsakė už savo reikalus. Bet pabandykite įsivaizduokite, kad kituose Seimo rinkimuose liberalai kalbėtų apie chaotiškai vykusį valstybės vystymąsi. O kur jūs buvot, ne koalicijoje? Kodėl neprotestavot? Ką veikėt balsuodami?

Suprantu rinkimų strategiją ir atsakomybių pasiskirstymą, bet kamon, Nemira, tai yra, Valdai.

Kita vertus, programa gauna aukštą balą todėl, kad joje konkrečiai nurodyta, kas ir kur bus daroma, ir ne tik transporte. Yra sąrašas gatvių, transporto mazgų, kuriems bus skiriamas prioritetas. Aiškūs rodikliai, pagal kuriuos reikės vertinti merą – 5800 naujų parkavimo vietų, 64 koriai ir panašiai. Nežadama „daugiau mokyklų“ ir „daugiau poliklinikų“, aiškiai pasakoma, kiek bus tų naujų mokyklų (septynios) ir poliklinikų filialų (du), kokiuose rajonuose.

Benkunskas, kaip tikras krikščionis demokratas su liberalizmo įskiepiu, eina catch-all. Įsipareigojimuose skirta reikalingo dėmesio socialiai pažeidžiamoms grupėms. Tarp kitų kandidatų išsiskiria programa „Pirmiausia – namai”, orientuota į ilgalaikių benamių apgyvendinimą.

Kita vertus, Benkunskas yra vienas iš dviejų kandidatų (kitas – Raskevičius), kurie labai medžioja jaunimo balsus. Atskira, išsami (čia net tyrimai minimi) programos dalis yra skirta naktinei ekonomikai, kurioje sužinosite apie tai, kad bus steigiamas „Naktinis biuras“, kas yra „dainyklos“ ir panašiai.

Neginčijant to, kad sostinė turi turėti normalią strategiją naktinio gyvenimo, pasilinksminimo vietų atžvilgiu, keistokai atrodo, kai kandidato į merus programoje tokia dalis užima beveik tiek pat vietos (2041 žodžiai), kiek švietimas (1010) ir socialinė politika (1145) kartu sudėjus.

Paralelė tarp dviejų tradicinių partijų kandidatų. Benkunskas nesiūlo svarstomosios demokratijos, bet nori įvesti tiesioginės demokratijos bruožų: aktualiais savivaldos klausimais žada rengti plebiscitą – patariamąjį referendumą. Visame mieste arba atskirose jo dalyse.

Įdomiai gali gautis su šituo.

Programos highlight‘as: Paminklai bus ne tik Smetonai. Bus paminklai prezidentams Kaziui Griniui, Aleksandrui Stulginskiui, taip pat Jonui Jablonskiui, Lietuvos žydų gelbėtojams.

Meras be cirkų, bet meras su paminklais.

Asociatyvinė nuotrauka, DELFI.

Tomas Vytautas Raskevičius, Laisvės partija: 9 balai.

Raskevičiaus šansai patekti į antrą turą yra migloti. Be to, Laisvės partija mano akyse pasmuko, kai įžūliai išviešino apklausą iš 200 respondentų internetu su kosminėmis paklaidomis. Vėlgi – šį kartą apie programas.

Tačiau šiuos dalykus miniu todėl, kad Raskevičiaus „ei vilnieti, mėgaukimės, laisvė oh yeah“ kampanija tiesiog neatitinka programos, kuri yra rimčiausia, išsamiausia ir geriausiai pagrįsta iš visų čia vertintų.

Šitie 62 puslapiai gėdos nedarytų ir Seimo rinkimams.

Ir kreditą reikia duoti ten, kur kredito yra nusipelnoma. Skirtingai nei kiti du kandidatai, turintys kažką panašaus į rinkimų programas (Benkunskas ir Zuokas), Raskevičius žymi kitą prioritetą – švietimą, kuris dokumente eina pirmu numeriu. Negausiai, bet visgi referuojamos studijos, moksliniai tyrimai, ką kiti kandidatai daro labai mažai arba nedaro.

Yra skaičių ir įdomių, pas kitus neminėtų idėjų – pavyzdžiui, kad 10 proc. pamokų vyktų kitose erdvėse, nei mokykla.

Kalbėjimas apie problemas programoje yra neblogai pagrįstas. Pavyzdžiui, patyčios mokyklose. Zuokas stiprins psichologinę ir socialinę pagalbą, atliks anonimines moksleivių apklausas. Benkunskas stiprins prevencijos programas.

Tiek žinių.

Raskevičius tam skiria atskirą programos skyrelį. Cituoja Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimą apie patyčių mastą. Aprašo pasekmes. Įsipareigoja ne tik tai, ką kiti kandidatai (prevencijos programos ir anoniminės apklausos), tačiau eina ir extra mile: kad iki 2027 metų visi Vilniaus mokytojai būtų išklausę patyčių prevencijos kursą.

Dėl kai kurių priemonių galima ginčytis – pavyzdžiui, kaip veiks finansinis gerų, jau dirbančių mokytojų skatinimas, ar ir kaip čia skirstys į gerus ar blogus, ar tai nesukurs prastesnės atmosferos mokyklų kolektyvuose. Tačiau tame ir esmė, kad čia yra su kuo ginčytis. Tai yra programa, ji turi ir priemones, ir ideologiją.

Tiesa, mokyklų (penkias) Raskevičius žada mažiau, nei Benkunskas (septynias). Tačiau dar bus penki nauji darželiai.

Raskevičius labai orientuojasi į jaunus, liberalius rinkėjus. Tai atsispindi visur programoje.

Ryški ekonominio liberalizmo kryptis: „socialinė politika, kuri yra orientuota ne į išmokas ar pašalpas, o į visuomenės potencialo išpildymą, yra efektyvi ir teisinga“. Apie benamius ar platesnes municipalinio būsto programas nelabai kalbama. Kita vertus, ir platesnio socialinio jautrumo kažkiek esama, žadama finansiškai remti energetinį skurdą patiriančius asmenis. Programoje stiprus akcentas žmonių su negalia problemoms.

Politinis liberalizmo elementas čia irgi stiprus. Aiškūs įsipareigojimai lygioms galimybėms, žmogaus teisėms. Nieko stebėtino, bet verta atkreipti dėmesį: Raskevičiaus programa yra vienintelė, kurioje atvirai skelbiama parama LGBT bendruomenei.

Papildomai pliusas už tai, kad skiriama dėmesio civilinei saugai, miesto atsparumui krizių akivaizdoje. Aišku, galima klausti, kas yra daroma dabar, kai miestą vis dar valdo ta pati jėga, nuo kurios ir kandidatuoja Raskevičius.

Programos highlight‘as: socialinė kampanija, kuri informuos apie priežastis, kodėl vyrai gyvena trumpiau nei moterys.

Gal todėl, kad į politiką dažniau eina?

Ačiū, kad skaitot.