Socialistai grįžta į New York?

Trumpa JAV radikalios kairės istorija, kanalizacijos socializmas ir Zohrano Mamdani pažadų analizė

Būdamas 25-erių, Zohranas Mamdani gyveno su tėvais ir svajojo apie reperio karjerą. Susidomėjęs politika ir kelis metus pasitrynęs Niujorko valstijos parlamente, 34-erių jis jau tapo didžiausio JAV miesto meru.

Ugandoje gimusio indo, musulmono Mamdani iškilimas užduoda aibę klausimų: ką reiškia (demokratinis) socializmas, kodėl meras nesikrato kanalizacijos socialisto etiketės, kam jo pergalė naudinga (demokratams ar Trumpui), kaip palaikant Palestiną įmanoma laimėti mieste, turinčiame antrą pagal dydį žydų populiaciją pasaulyje?

Kaip naujasis Niujorko meras įgyvendins savo skambius pažadus?

Ne bet kur, o mieste, kuriame ir eiliniai administravimo reikalai yra didžiulio masto. Niujorko savivaldybė turi 116 milijardų dolerių metinį biudžetą ir įdarbina apie 300 tūkstančių žmonių. Miesto policijos pajėgos viršija Belgijos kariuomenę.

Kas norėtų kišti galvą ten, kur retas politikas pasigerina reputaciją? Niujorko merai netampa rimtais kandidatais į prezidentus.

Mamdani vertinimai svyruoja panašia amplitude, kaip ir kai kurie jo politiniai įsitikinimai. 2020 m. kvietęs atimti finansavimą iš Niujorko policijos (NYPD) ir juos vadinęs rasistais, rinkimų kampanijoje atsiprašinėjo ir žadėjo dirbti kartu.

Donaldas Trumpas vadina Mamdani komunistu. Ir, tikėtina, trina rankomis dėl būsimų konfliktų – jeigu būtų nuoširdžiai norėjęs jo pralaimėjimo, gal būtų anksčiau parėmęs varžovą. Antroje vietoje likęs buvęs gubernatorius (ir buvęs demokratas) Andrew Cuomo prezidento paramos sulaukė dieną prieš rinkimus.

Mūsų apžvalgininkai sako, kad čia kraštutinė dešinė prieš kraštutinę kairę. Demokratų ekosistemoje Mamdani pasitiktas labai įvairiai: kažkas jį atsargiai analizuoja, kažkas vadina įvarčiu į savus vartus, kažkas – partijos ateitimi.

Visgi pirmas dalykas, kuris atskriejo į mintis užmetus akį į Mamdani platformą, buvo prancūzų komedijos serialas „Represent“. Ne vien todėl, kad čia netikėtai iškilęs kandidatas į prezidentus užduoda klausimą, kuris primena Mamdani kilmę ir religiją: ar Prancūzija gali išrinkti juodaodį iš Paryžiaus priemiesčio?

Bet serialą atsiminiau dėl programų. Vienoje pirmųjų serijų iškyla dilema – koks programinis pasiūlymas ir problema (issue) taps kampanijos centru? Štabe apsistojama ties nemokamomis, taigi, valstybės subsidijuojamomis ekologiškomis maisto prekėmis. Visiems.

Pagal patarėjų analizę, su ekonomine logika čia daugmaž tvarkoje: gerokai išaugusios valstybės išlaidos apsimokės, nes jas kompensuos mažėsiantys sveikatos apsaugos kaštai. Gyventojai bus sveikesni ir rečiau lankysis poliklinikose.

OK. Būtent čia supranti, kad seriale turime reikalą ne tik su komedija, bet ir su politine fantastika.

Mamdani rinkimų kampanija orientavosi ne į viešąją tvarką, kultūrinius karus, o būtent ekonominę programą, kurią apibūdina vienas aiškus žodis: įperkamumas (affordability). Niujorkas turi būti įperkamas, prieinamas jo gyventojams.

Vienas pirmųjų kampanijos video ne tik parodo mero talentą kurti gerą reklamą ir kalbėtis su žmonėmis. Jame Mamdani pristato Halalflation krizės principą – Halal maistas (gaminamas pagal islamo taisykles) Niujorke tampa per brangus. Vištiena su ryžiais turėtų kainuoti 8 dolerius. Bet kainuoja 10.

Vienu video Mamdani smūgiuoja keliais savo pergalės frontais:

1. Eina į etninių mažumų elektoratą.

2. Akcentuoja įperkamumo platformą: aktualu visiems.

3. Siūlo konkrečius veiksmus, kurie ves prie rezultato (lengvinti leidimų gatvės prekeiviams sistemą).

Būtinai pažiūrėkite.

Ne visi Mamdani programos pažadai primena fantastiką. Bet kai kurie stebina ir skaitant antakis nevalingai pakyla, kairės kryptimi. Štai pagrindiniai jo programos punktai:

1. Pastatyti 200 000 naujų būstų per 10 metų.

2. Įšaldyti nuomos kainas visiems būstams, kurie patenka į Niujorko nuomos stabilizavimo sistemą.

3. Sukurti miesto valdomų maisto prekių parduotuvių tinklą.

4. Sukurti visuotinę, nemokamą vaikų priežiūros (lopšelių ir darželių) sistemą visame mieste.

5. Visi miesto autobusai keleiviams – nemokami.

6. Padidinti pelno mokestį verslui ir pajamų mokestį niujorkiečiams, kurie uždirba daugiau nei milijoną dolerių per metus.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nuoširdaus, bet su realybe mažai susidūrusio kairuolio vizija.

Kaip rašo The Economist, Mamdani programa primena vieną iš Italo Calvino aprašytų nematomų miestų. Ne vien dėl ekonominės (neaiškūs efektai) ir biudžetinės (iš kur galimybės ir lėšos) logikos. Niujorko mero galios yra siauresnės, nei Mamdani užmojai.

Visgi išskaidžius ne visi jie tokie prasti. Socializmas slypi detalėse. Arba, kaip pamatysime, kanalizacijoje.

Net jeigu ir atmeti visus jo pasiūlymus, sunku nesižavėti rinkimų kampanija – Mamdani ne tik aktyviai bendravo su rinkėjais, bet ir puikiai įvaldė socialines medijas, ypač trumpo video (įskaitant vertikalius reels’us) žanrą. Tą neišvengiamai turės išmokti demokratiniai politikai. Nes autoritariniai režimai TikTok‘ą propagandai jau naudoja.

Mandani reiškinys yra įdomus įvairiais pjūviais. Kažkada kitame tekste norėčiau panagrinėti jo kampaniją ir rinkėjus. O šį kartą dėmesio skirsime pažadams – kiek ten juose kairės (daug) ir kiek logikos (kažkiek).

Bet prieš tai – istorinis ekskursas į (kanalizacijos) socializmą XX a. pradžios Niujorke, Milvokyje ir kontraversiškas Mamdani politines ištakas.

Kanalizacijos socializmas

Komunizmo idėja valstybės praktikoje yra aiški: visiška ekonominė kontrolė ir nulis privačios nuosavybės. Socialdemokratija irgi nekelia daug klausimų. Tai demokratija ir kapitalizmas, kuriems padeda veikti iš gyventojų ir verslo mokesčių išlaikoma gerovės valstybė, pensijos, sveikatos draudimas.

Bet socializmas, pastebėjau, iššaukia įvairias interpretacijas. Vieniems tai jau kraštutinė kairė, be penkių minučių komunizmas. Kitiems socializmas yra tai, kas veikia Skandinavijoje, socialdemokratijos triumfas.

Po teisybei, Europoje veikia daug partijų, kurios save vadina socialistinėmis, tačiau yra visiškai demokratinės. Europos parlamente centro kairiųjų grupė save vadina Europos socialistų partija. Kraštutinė kairė sėdi atskirai nuo jų.

Europoje aiškumo įnešė XX a. sandūra ir Pirmasis pasaulinis karas. Iki to įvairaus plauko socialistai ir komunistai dažnai plaukė vienoje bangoje, kol atėjo laikas apsispręsti: ar tu už demokratiją ir nacionalinę valstybę, ar ne. Teigiamai apsisprendę susibūrė į socialdemokratų ir demokratinių socialistų partijas.

Likę nutūpė į komunistines partijas ir draugiškai dairėsi į Sovietų Sąjungos modelį (kartu gaudami ir paramėlę).

Esminis skirtumas tarp JAV ir Europos toks, kad nacionaliniu lygmeniu įtakinga socialdemokratinė (socialistinė) jėga, kuri suvienytų darbininkų (įskaitant žemės ūkio) interesą, už Atlanto niekada nesusiformavo.

Viena iš esminių (nors ir ne vienintelė) priežasčių yra tai, kad nuolatinės imigracijos šalyje partinė politika sukosi apie lokalias (tam tikros rinkimų apygardos) etnines grupes. Esant kultūriniams skirtumams, nebuvo prielaidų vieningai darbo klasei.

Rinkimų klasikas Kevinas Phillipsas rašė: XX a. pirmoje pusėje žydai dažnam JAV mieste balsavo priešingai, nei airiai. Pavyzdžiui, Bostone tarp vietos demokratų dominavo airiai. Todėl žydai rinkosi respublikonus.

Turint galvoje, kad Zohranas Mamdani buvo išrinktas kaip (demokratinis) socialistas su aiškiai pro-palestinietiškomis pažiūromis, labai įdomi tokia istorinė ironija: paskutinis kartas, kai Niujorke socialistai rinkdavo daug balsų buvo tada, kai čia imigravo dideli srautai žydų iš tuometinės Rytų Europos.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kas ketvirtas Niujorko gyventojas buvo žydas. Daugelis jų balsavo už respublikonus. Bet imigrantai iš Rytų Europos pradžioje krypo į socialistų partiją ir 1920 m. jiems net pavyko išrinkti atstovą į Kongresą.

1904 m. socialistų partijos plakatas JAV prezidento rinkimuose. Šaltinis: The New York Times.

Vėliau Franklino D. Roosevelto banga tuos balsus pasiėmė ir Amerikos kairieji pamažu integravosi į demokratų partiją.

Visgi Socialistų kandidatai JAV kai kur turėjo sėkmės atskirai. Milvokyje šios partijos atstovai nuo 1910 iki 1960 m. su tarpais valdė net 38 metus: ir, kaip rašo Financial Times (tikrai ne socialistinis leidinys), užsitarnavo gerai valdomo miesto reputaciją. Žiniasklaida Milvokio merus praminė „kanalizacijos socialistais“.

Jie patys tos etiketės nesibaidė: atvirkščiai, tas buvo naudinga, nes atkreipė dėmesį į valdymo rezultatus, o ne klasių kovą. Socialistų merams Milvokyje labiau rūpėjo plėtoti nuotekų šalinimo ir vandens valymo sistemas.

Mamdani šį terminą grąžino iš istorinės užmaršties – sakydamas, kad ideologijos vertę apibūdina valdymo rezultatai.

Visgi Mamdani priklauso kontraversiškai Amerikos demokratinių socialistų (Democratic Socialists of America, DSA) organizacijai. 1982 m. įkurta DSA ilgą laiką šmėžavo JAV politikos paribiuose ir neužsiėmė revoliucijomis. Jos įkūrėjas Michaelas Harringtonas buvo Izraelio rėmėjas ir atmetė sovietinį modelį.

Bet vėliau DSA pritraukė įvairių srovių.

Bernie Sanderso sėkmė 2016 m. demokratų partijos pirminiuose rinkimuose – nors ir pralaimėjo Hillary Clinton, davė gerą iššūkį – suteikė organizacijai naują impulsą. Paties Sanderso socializmas veikiau primena europietiškus socdemus – akcentai ant didesnės minimalios algos, prieinamo būsto, visuotinės sveikatos apsaugos.

Kai Trumpą išrinko antrai kadencijai, Sandersas aiškiai sakė: JAV turi stovėti kartu su Ukraina, o ne su žudiku Putinu.

Bet DSA nauji impulsai prisidėjo prie radikalėjimo ir anti-vakarietiškų srovių stprėjimo. Organizacijoje randasi vietos komunistų grupei (Communist Caucus). Politinė programa daug kalba apie klasių priešpriešas, nori keisti JAV konstituciją – Atstovų rūmus ir Senatą sulieti į vienų rūmų parlamentą, suteikti valdžią darbininkams (lyg ir demokratiškai, bet klausimų, kaip sako mūsų politikos klasikai, tikrai kyla).

Dar daugiau klausimų kyla žiūrint į jų užsienio politiką:

1. 2022 m. vasarį Rusijai užpuolus Ukrainą, DSA nominaliai pasmerkė Rusiją, bet dėl konflikto kaltę suvertė JAV imperializmui.

2. DSA vis dar solidarizuojasi su Venesuela – suklastotų rinkimų šalimi, kurią nevykėliai „socialistai“ nuvarė iki žlugusios valstybės.

3. DSA stipriai palaiko Palestiną, bet tylėjo „Hamas“ surengus žydų žudynes 2023 m. spalio 7 d.

Toks savotiškas socializmas: didžiausiu ekonominiu išsivystymu, demokratija ir išplėtotomis socialinėmis teisėmis pasižymintys „imperialistiniai“ Vakarai tampa kone blogesniais veikėjais, nei autoritarinė Venesuela arba agresyvi ir realiai imperialistinė Rusija.

O ką galvoja Mamdani?

Jo sąsajos su DSA yra akivaizdžiai glaudžios: į valstijos parlamentą, o vėliau ir į Niujorko mero postą buvo išrinktas su aktyvia organizacijos savanorių pagalba. Visgi pastaruoju metu jis siekia didinti distanciją nuo DSA, ypač dėl saugumo ir viešosios tvarkos klausimų (iliustratyvus atsitraukimas nuo defund the police). Apie užsienio politiką jis kalba mažai, su Palestinos išimtimi – palaikymo nekeičia, kartu akcentuodamas, kad nėra antisemitas.

DSA tikrai apima ir kraštutinę kairę (su antivakarietišku pasaulio supratimu). Mamdani, atrodo, orientuojasi į kanalizacijos socializmą, arba europietišką socialdemokratiją.

Žiūrėsim, kur jis judės toliau. Ir čia puiki proga panagrinėti mero pažadus.

Su visais pažadais

„Su visais padažais“ buvo „Humoro klubo“ programa. Mamdani programoje irgi yra juokingų momentų, yra – rimtesnių.

Noah Smith (anksčiau rašė į „Bloomberg“ ) objektyviai išanalizavo ekonominę Mandani logiką. Labai rekomenduoju jo Substacką visiems, o čia panagrinėkime esminius punktus.

Miesto valdomos parduotuvės yra bloga idėja

Mandani sako, kad maisto kainos Niujorke didėja sparčiau, nei miesto gyventojų pajamos. Todėl jis siūlo savivaldybei sukurti savo prekybos centrų tinklą. Šios parduotuvės nemokėtų nuomos ir NT mokesčių.

Viskas būtų pigu, natūralu ir skanu. Kaip šitoje, prieš metus lietuviškuose socialiniuose tinkluose sklidusioje sovietinės nostalgijos dozėje.

Šaltinis: Nealgirdas Nesvarbu iš FB grupės “Kaimiški receptai”.

Noah Smith sako:

1. Maisto prekybos pelno marža JAV ir taip viena mažiausių, lyginant su kitomis sritimis.

2. Rinkos fragmentacija didelė, daug maisto parduotuvių Niujorke priklauso nepriklausomiems, smulkiems verslininkams.

3. Jeigu Mamdani iš tiesų sugebėtų kažkiek numušti prekybos kaštus ir kainas, visų pirma nukentėtų imigrantai ir etninės mažumos, kurie valdo tas mažas parduotuves.

4. Bet abejotina, kad tuos kaštus apskritai pavyks numušti: valstybės programoms JAV galioja žymiai didesni ir painesni reikalavimai, nei privačiam sektoriui.

Ilgalaikis nuomos įšaldymas irgi yra bloga idėja

Paprastai kalbant, nuomos įšaldymas neveikia. Naujausias pavyzdys yra Nyderlandai, kur įvedus nuomos reguliavimą nacionaliniu lygmeniu, tai privedė prie gilėjančios gyvenamo būsto trūkumo krizės.

Nuomos įšaldymas atbaido vystytojus nuo naujų būstų statybos ateityje. Be to, jeigu savininkams neapsimoka nuomoti, jie savo nuosavybę parduos – taip dar labiau mažinant nuomos rinką ir prieinamumą.

Būstus toliau nuomojant, yra kitų neigiamų pasekmių: mažiau investuojama į renovaciją, kokybė prastėja.

Nuomos kontrolė neveikia, nes ji veda prie pasiūlos mažėjimo – taigi, prieinamumą veikia priešingai, nei siekia tokie politikai, kaip Mamdani.

Kas veikia? Statyti daugiau.

Atrodytų, kad Mamdani čia turi planą – jis nori pastatyti 200 tūkstančių naujų būstų nuomai per 10 metų.

Tokie tempai šiaip jau nesiskiria nuo praeitų dešimtmečių Niujorko plėtros tendencijų. Skiriasi akcentas – didėtų proporcija būstų, kurie dalyvauja miesto nuomos stabilizavimo sistemoje, taigi, juose savivaldybė gali reguliuoti nuomos kainas (dabar tokių būstų Niujorko nuomos rinkoje yra beveik pusė).

Noah Smith sako: taip, toks pokytis sumažintų nuomos kainas vargingesniems žmonėms. Tik mažesnių pajamų miestiečiai gali pretenduoti į gyvenimą būstuose, kurių nuoma yra mažesnė už rinkos kainą.

Ir taip, tokių būstų būtų pastatyta daugiau. Tačiau tai kartu reikš, kad sumažės rinkos kainomis nuomojamų būstų statyba. Taigi, nuomos kainos visiems kitiems gyventojams išaugs. Toks perskirstymas vardan perskirstymo.

O Niujorko problema – lėtai auganti naujų būstų statyba, lyginant ne tik su spartuoliu Tokiju, bet ir Londonu – nebus sprendžiama.

Šaltinis: James Gleeson.

Nemokami autobusai – pusėtina idėja

Viena vertus, tyrimai rodo, kad nemokami autobusai padvigubina keleivių skaičių ir gali turėti nedidelių, teigiamų pasekmių jų sveikatai.

Kita vertus, didėjantis keleivių skaičius reiškia ir viešojo transporto kokybės smukimą. Nemokamai važinės ne tik pensininkai į polikliniką, bet ir chuliganai vardan smagumo. Autobusai tampa perpildytais.

Miesto kaštai auga ne tik dėl bilietų atsisakymo, bet ir todėl, kad reikia papildomų autobusų, juos atnaujinti.

Tas ant to išeina – neaišku, ar miesto gyventojai gaus naudą už padidėjusias miesto išlaidas (prie jų tuoj prieisime).

Nemokama ir visuotinė vaikų priežiūros sistema – gera idėja

Mamdani planuoja Niujorko miesto darželių programas išplėsti į vieną: nemokamą, visuotinę vaikų priežiūrą nuo kelių savaičių iki 5 metų amžiaus.

Nemokama vaikų priežiūra beveik neabejotinai pagerintų vargingiau gyvenančių Niujorko gyventojų gyvenimą. Aišku, yra diskusijų dėl neigiamų pasekmių vaikų elgesiui, nuo pat ankstyvos vaikystės leidžiant laiką lopšeliuose – visgi mažiau uždirbantiems tėvams didėjančios galimybės dienos metu dirbti (ir kartu sutaupyti pinigų) yra labai svarbios. Atitinkamai, tai galimai būtų naudinga ir miesto ekonomikai.

Šiuo atveju perskirstymas suteikia daugiau visuotinės naudos – visi gauna daugiau vaikų priežiūros galimybių.

Geras klausimas – kas už tai mokės. Nemokami autobusai kainuotų apie 0,9 milijardo dolerių, o nemokami darželiai – 5 milijardus. Tai metines Niujorko išlaidas didintų apie 5 procentais.

Mamdani planuoja išlaidas padengti didėjančiais verslo ir pajamų mokesčiais milijonieriams.

Bet yra vienas bet.

Jis tam neturi įgaliojimų.

Ką gali Niujorko meras?

Mamdani turi geriausias galimybes įgyvendinti būtent blogiausias savo idėjas.

Meras skiria valdybą, kuri reguliuoja kainas Niujorko nuomos stabilizavimo sistemos būstuose (beje, dažniausiai tai yra senesni daugiabučiai, iki 1974 m. statybos). Taigi, jeigu neatsisakys pažado, Mamdani galės šaldyti nuomą ir žiūrėti į pasekmes.

Meras gali reformuoti darželius – bet tam reikia 5 milijardų, taigi, arba eiti giliai įį skolą, arba įgyvendinti žadėtą mokesčių didinimą.

Nei Niujorko meras, nei miesto taryba neturi įgaliojimų mokesčių reformai.

Taip, Niujorko miestas generuoja BVP, kuris yra dvigubai didesnis už Argentinos. Bet mokesčius Niujorko valstijoje gali keisti tik jos parlamentas – ir kol kas nebuvo požymių, kad dauguma ten (turėtų keisti įstatymą) ar gubernatorė Kathy Hochul (pasirašo įstatymą ir turi teisę jį vetuoti) lankstytųsi Mamdani nematomo miesto vizijai.

The Economist palygino Niujorko mero galias su kitais dideliais miestais. Matome, kad jos gana vidutinės ir stipriai atsilieka nuo Buenos Airių mero (jis gali net mokesčius keisti).

Įdomu tai, kad nemokami autobusai Mamdani irgi gali būti sunkus uždavinys – į miesto transporto valdybą jis skirs vos 4 iš 23 narių.

Šaltinis: The Economist.

Kalbėdami apie Mamdani pažadus, neišvengiamai turime sugrįžti prie jo pozicijos, kuri kelia bene daugiausiai galvos skausmo demokratų partijos viršūnėms – nuoseklios paramos Palestinai. Spaudžiamas debatuose, jis pripažino Izraelio teisę egzistuoti, bet su lygiomis teisėmis abiem tautom, žydams ir palestiniečiais.

Pats jis save laiko antisionistu, bet ne antisemitu – tai, panašu, įtikina kai kuriuos centristinius demokratus.

Vienas iš Mamdani pažadų, kurių jis teisiškai negali įgyvendinti – suimti Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu, jeigu jis atvyktų į Niujorką. Galime tik įsivaizduoti, kokias krizes – ir tarptautinę, ir vidinę JAV – sukeltų tokio pažado laikymasis.

Kita vertus, Trumpas galbūt ir stato ant tokio chaoso. Būtų puiki proga į Niujorką įvesti federalines pajėgas.

Rinkimų kampanijai įsibėgėjus, daugėjo žinių apie Mamdani polinkį į kompromisus. Pasirodo, sovietinio stiliaus parduotuvės galėtų būti tik eksperimentas – paleidžiam kelias, nepavyksta, judam toliau.

Meras pradėjo susitikinėti su verslo atstovais. Gavo Atstovų rūmų mažumos lyderio, vieno įtakingiausių demokratų Hakeem Jeffries paramą (kita vertus, kitas labai įtakingas demokratas, Senato mažumos lyderis Chuck Schumer iki rinkimų taip ir pratylėjo).

Šiuo metu turim tokį kryžkelės Mamdanį – viena koja dar DSA aplinkos tipo „socializme“, kita koja į rezultatus žiūrinčioje kanalizacijoje (bet irgi neaišku, ar veiksiančioje) .

Nors panašu, kad daugelis jo socialistinių idėjų visgi yra lanksčios – Mamdani jau vietoje žiūrės, kas veiks, o kas neveiks kovoje su NT rinka ir halalfliacija – paradoksalu, kad labiausiai nejudinama jo pozicija yra užsienio politikoje, dėl Palestinos ir Izraelio. Aišku, kaip vietos politikas, jis neturi kažkokių svertų: ir sako, kad jam rūpi žydai niujorkiečiai.

Visgi ir be įgaliojimų užsienio politikoje lyderių retorika gali duoti efektų.

Mamdani užuojauta Gazos žmonėms yra suprantama, ypač turint galvoje jo religiją. Bet kai didžiausio JAV miesto meras tai neatsiriboja, tai po to jau atsisako gana agresyvaus principo globalize the intifada – tokio lankstumo „socializmas“ palestiniečiams vargu ar padės, bet štai antisemitinius išpuolius, kurių JAV pradėjo dažnėti, gali paskatinti.