Psichopatai politikoje ir kiti parlamentarai

Ką išrenkame į Seimą ir kodėl tamsieji asmenybės bruožai yra palankūs politinei karjerai

Kiek siekia mano atmintis, Seimu visuomet pasitikėjo maža dalis Lietuvos gyventojų. Štai paskutinė Eurobarometro apklausa buvo atlikta pavasarį, praėjus nedaug laiko po naujų rinkimų: pagal ją parlamentu pasitikėjo apie 27 proc. lietuvių, nepasitikėjo – apie 63 proc.

Paskutinės nacionalinės apklausos niūresnės: pagal „Vilmorus“, Seimu pasitiki apie 13 procentų, Vyriausybe – apie 16 procentų gyventojų.

Europos Sąjungoje vidutinis pasitikėjimas nacionaliniais parlamentais didesnis, nei lietuvių, bet irgi neįkvepia – apie 37 proc. Pozityvo nerandame ir anapus Atlanto. Amerikiečių pasitikėjimas federaline valdžia yra žemiausiame taške per septynis dešimtmečius.

Kodėl žmonės taip mažai pasitiki savo pačių išrinktais politikais?

Kai kurie politologai atsakymo ieško parlamentų socialinėje sudėtyje.

Politikai yra išsilavinę, bet..

Nors kartais ir sakoma, kad parlamentas – tai visuomenės veidrodis, realybėje šis atspindys būna iškreiptas. Tautos išrinktieji skiriasi nuo visuomenės. Moterų parlamentuose įprastai būna mažuma, nepaisant kelių reikšmingų išimčių (pavyzdžiui, Suomija ir Švedija).

JAV įprastai išrenkama labai mažai parlamentarų, kurie kilę iš darbininkų klasės. O štai kitų profesijų yra perviršis: Kongrese daugiau nei trečdalis politikų turi teisininko profesiją.

Liutauras Gudžinskas ir Karolis Jonutis išnagrinėjo 2020-2024 m. Seimo kadencijos politinę ir socialinę sudėtį. Pagal jų išvadas, Lietuvos parlamentas yra „itin elitistinis vertinant išsilavinimo ir klasės požiūriu“.

Štai keli svarbiausi rezultatai iš analizės:

• Nors Lietuvos populiacijoje apie 53 procentus gyventojų yra moterys, jos sudarė 27 procentus 2020-2024 m kadencijos Seimo narių.

• Seimas formaliai yra išsilavinęs. Net 98 procentų parlamentarų turėjo bent jau bakalauro laipsnį, kai tarp gyventojų šis skaičius yra 43 proc. Be to, kas penktas Seimo narys turi daktaro laipsnį, o 61 proc. baigę magistro studijas.

• Netgi 90 proc. parlamentarų priklauso aukštesniajai tarnybinei klasei pagal paskutinį užsiėmimą iki išrinkimo: aukštesnio lygio vadovai, ekspertai, stambūs darbdaviai ir savarankiškai dirbantys profesionalai. Pagal autorių pasitelkiamą Daniel Oescho (2006) schemą, vos vienas parlamentaras patenka į darbo klasės apibrėžimą. Tai.. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Kadangi prieš Seimą ji buvo šachmatininkė, reiškia, sportininkė, o sporto atstovai priskiriami darbininkams. Patys tyrimo autoriai, žinoma, puikiai suvokia šią ironiją – realybėje Seime nėra darbininkų atstovų.

• Seimas yra vyresnis, nei visuomenė: parlamentarų amžiaus mediana yra 48 metai, kai vidutiniam Lietuvos gyventojui yra 44 metai.

Tai, kad parlamentas stipriai skiriasi nuo visuomenės, gali būti susiję su pasitikėjimu – esame linkę daugiau pasitikėti žmonėmis, kurie yra panašūs į mus. Be to, tokie parlamentarai gali kreipti mažiau dėmesio į jiems menkiau pažįstamų grupių problemas.

Kita vertus, juk atstovauti įmanoma substancine prasme – gali daryti gerus darbus valstybei ir žmonėms, net jeigu nesi į juos visus panašus. Išsilavinimas, ekspertinė patirtis turėtų padėti.

Tačiau demokratijose turime savotišką paradoksą. Politikai yra išsilavinę ir kilę iš ekspertinių įgūdžių reikalaujančių profesijų. Bet kartu matome didžiules problemas ieškant ministrų. Vis kartojame, kad Vakarai patiria lyderystės krizę. Dar blogiau – į aukštus politinius postus patenka žmonės, kurie elgiasi įžūliai, įžeidinėja, meluoja, manipuliuoja.

Ir juos vis tiek išrenka, o kai kuriuos ir perrenka. Ne vieną kartą. Priima į valdančiąsias koalicijas.

Tokiems žmonėms nepasitikėjimas institucijomis ir politinis visuomenės susipriešinimas nėra problemos, kurias reiktų įveikti. Tai jų karjeros politikoje arkliukai, naudingi instrumentai, leidžiantys bujoti medijose ir gauti gausybę dėmesio. Priešinant, skaldant, išnaudojant negatyvą.

Tokie politikai dažnai būna gerai išsilavinę, netgi turtingi. Šie veiksniai jiems visai netrukdo apsimesti paprastų žmonių gynėjais. Bet jie dažniausiai tų žmonių problemų nesprendžia. Nes jiems tiesiog nerūpi. Jiems kaip tik naudinga toliau palaikyti nepasitikėjimą.

Todėl privalome žiūrėti į politikų psichologiją. Neįvertinant asmenybės bruožų sunku suprasti, ką išrenkame, kas ir kaip mus valdo.

Žinoma, tai labai plati tema. Apie politikų asmenybes tyrimų dabar daugėja. Daug dėmesio skiriama Didžiojo Penketo (angl. Big Five) asmenybės bruožų teorijai: tai ekstravertiškumas, sutariamumas (angl. agreeableness), sąmoningumas (angl. conscientiousness), emocinis stabilumas ir atvirumas patirčiai. Ši schema padeda suprasti politikus ir prie jos galėsime grįžti ateityje.

Visgi šiandien orientuosimės į kitą asmenybės bruožų schemą, tamsiąją triadą: makiavelizmą, narcisizmą ir ypač psichopatiją.

Nes iš čia kyla didelis pavojus demokratijai.

Kas nori būti politiku?

Praėjusią savaitę viešai pakritikavau Lietuvos partijas. Manau, kad jos per daug susikoncentravusios į tai, kaip galima laimėti rinkimus, ir per mažai – kaip tinkamai atstovauti žmonėms, ugdyti gerą elitą ir valdyti valstybę. Vienas žmogus po įrašu paklausė:

Kodėl išsilavinęs, sąžiningas, darbštus žmogus norėtų eiti į politiką?

Labai geras klausimas. Tik mažas patikslinimas – kaip matėme, į parlamentą ateina vien išsilavinę žmonės. Ir dažnai su profesijomis, rodos, puikiai subalansuotomis tokiam darbui (pavyzdžiui, teisininko). Geras žmogus – ne profesija. Bet ir profesija – ne geras politikas.

Mano mėgstamas politologas Brianas Klaasas pasakoja, kad savo paskaitose dažnai klausia panašaus klausimo: ar pasikeistumėte vietomis su parlamento nariu? Įprastai auditorijoje pakyla vos kelios rankos. Pats irgi dėstau politikos mokslų programoje. Galiu paantrinti Klaasui – labai mažai net ir šios universitetinės krypties studentų planuoja tapti politikais.

Politiko darbas yra specifinis, sunkus, viešas.

Atlyginimas ir miglota galimybė nuveikti kažko gero dažniausiai čia neatsveria kaštų ir rizikos. Tau reikės stengtis įtikti reikliai auditorijai. Tavo šeimos gyvenimas paklius po padidinamuoju žiniasklaidos stiklu. Įtakingi žmonės norės tavimi pasinaudoti. Tave nuolat kritikuos. Poilsio valandos išnyks. Kai draugai važiuos prie ežero kepti šašlykiuko, tu važiuosi į susitikimą su rinkėjais.

Jeigu tikrai norėsi gerai, nuoširdžiai dirbti – nuolatos reikės gilintis į valstybės reikalus, įstatymus, ataskaitas, bet „ačiū“ tau pasakys mažai kas. Didesnė tikimybė, kad sulauksi anoniminių grasinimų, ypač jeigu sieksi reikalingų, tačiau nepopuliarių sprendimų.

Kartais grasinimai bus labai vieši.

J. Stacevičiaus / LRT Nuotrauka.

Kalbant apie rizikas – o ką veiksi, kai nebūsi perrinktas?

Lietuvoje įprastai į Seimą nebepatenka apie pusę kadencijos parlamentarų (tai, beje, neblogai paaiškina, kodėl pas mus nebūna išankstinių rinkimų). Jei norėsi tęsti politinę karjerą, geriausiu atveju įsidarbinsi pas naują Seimo narį padėjėju. Gal pavyks vėl sugrįžti į savo pirmąją profesiją – aišku, jeigu nebūsi užblokuotas, nes reikia „atšalti“.

Priežasčių, kodėl įprastas žmogus (su normaliu jautrumu ir nenoru patirti nuolatinį stresą) neis į politiką – apstu ir jos logiškos.

Klaasas teigia, kad norint įgyti galios – o kažką valstybėje nuveikti siekiantis politikas be galios yra lyg virėjas be puodo – reikia įveikti tris kliūtis.

Pirma, turi tos galios siekti.

Kuklūs, sąžiningi ir savimi kartais abejojantys (kas yra labai sveika) žmonės įprastai neturi didelės motyvacijos tam – nors galėtų būti puikūs politikai. Ir jeigu partijos tokių žmonių neieško, tada lieka tie, kurie savimi neabejoja ir pasikviečia patys save.

Antra, turi gebėti galią įgyti.

Tam reikia trupučio strategijos, trupučio manipuliacijos, trupučio cinizmo. Tai nėra įprasti žmogaus gebėjimai.

Trečia, turi galią išlaikyti.

Politinė realybė yra sudėtinga, kartais žiauri. Kad išgyventum viršuje – ir net tam, kad būtum perrinktas į tą eilinio parlamentaro kėdę – turi nuolatos konkuruoti su kitais, kurie tave siekia sukompromituoti ir iš ten išstumti.

O dabar įsivaizduokite žmogų, kuris apie save yra puikios nuomonės, nesigaili jokių sprendimų ir mažai teatjaučia kitus, turi šaltus nervus, jam yra nusispjauti, ką galvoja kiti (tuo blogiau jiems), turi polinkį į manipuliacijas, trokšta galios vien tam, kad ją turėtų.

Tai žmogus, kuriam, lyginant su jumis, šiuolaikinėje politikoje bus gerokai lengviau įveikti visas tris kliūtis ir pasiekti aukščiausius postus.

Tamsioji triada

Knygoje Dark Politics: The Personality of Politicians and the Future of Democracy mokslininkai Alessandro Nai ir Jürgen Maier nagrinėja politikų asmenybes ir tai, kokią įtaką tamsioji bruožų triada daro demokratijai (spoiler alert: ne pačią geriausią).

Tuoj prieisime prie tyrimo rezultatų, bet pradžioje apsibrėžkime tamsiąją triadą. Lentelė apibendrina makiavelizmo, narcisizmo ir psichopatijos savybes. Man patiko, kaip psichologas Peteris K. Jonasonas jas perteikia palyginimais su populiariosios kultūros veikėjais.

Šaltinis: Nai ir Maier, Dark Politics, p. 13.

Džeimsas Bondas yra narcizo pavyzdys. Nuolatos nepriekaištingos išvaizdos, arogantiškas, vairuojantis geriausius automobilius ir dėvintis brangiausius laikrodžius. Stilius derinamas su leidimu žudyti. Kai nuspiria blogietį nuo stogo, Bondas pasitaiso kaklaraištį.

Daktaras Hausas – makiavelizmo atstovas. Seriale jis dažnai būna diktatoriškas, manipuliuoja savo bendradarbiais ir pacientais – kad šie sutiktų su šiaip jau rizikingomis procedūromis. Žiūrėdami mes jam atleidžiam, nes Hausas pasiekia rezultatus.

Nors psichopatų yra gausu Quentino Tarantino filmuose, geriausias pavyzdys – Hanibalas Lekteris iš „Avinėlių tylėjimo“. Taip, jis padeda FTB ieškoti serijinio žudiko, bet tą atlieka šaltai, atsiribojęs, be empatijos, jam yra būdingi žiaurumo ir sadizmo protrūkiai. Rafinuota ir intelektuali Lekterio asmenybė rodo gebėjimą, būdingą prisitaikantiems psichopatams – sėkmingai įsilieti į visuomenę ir paviršiuje atrodyti „normaliais“.

Klaasas sako: gana akivaizdu, kad žmonės, turintys šias savybes, tiktų politikai.

Narcizas siekia dėmesio ir šlovės.

Makiaveliška asmenybė manipuliuoja ir rezga strategijas.

Psichopatui reikia galios ir kontrolės.

Pats pridėčiau: tikriausiai akivaizdu ir tai, kad iš trijų populiariosios kultūros pavyzdžių tik Lekterio mes visiškai nepateisiname dėl savitikslio brutalumo ir sadizmo.

O štai Bondui ir Hausui ne tik kad atleidžiam trūkumėlius, bet ir žavimės: jie juk vis gelbėja pasaulį ir gyvybes. Geram tikslui pajungti, narciziškumas ir makiavelizmas gali būti naudingi visuomenei.

Bet psichopatija – su galios siekiu, impulsyvumu, agresija, empatijos trūkumu ir anti-socialumu – yra raudona riba, po kurios asmens savybės yra savaime kenksmingos. Deja, problema ta, kad tamsiosios triados bruožai koreliuoja tarpusavyje. Kitaip tariant, jeigu žmogus yra linkęs į makiavelizmą, tikėtina, kad jame atsiskleis ir psichopatijos, ir narcisizmo bruožai.

Gera žinia yra tai, kad dauguma politikų visgi nėra psichopatai.

Blogesnė žinia: labai tikėtina, kad politikoje jų santykinai daugiau, nei visuomenėje. Įvairios studijos rodo, kad vadovaujančiose pozicijose psichopatų gali būti nuo 4 iki 100 kartų daugiau, nei aplink mus.

Nes yra dviejų rūšių psichopatai – gebantys kontroliuoti savo impulsus ir su jais nesusitvarkantys. Antrasis tipas galiausiai atsiduria kalėjimuose kaip smurtautojai ar serijiniai žudikai. O pirmasis, disciplinuotas ir prisitaikantis – verslo ir politikos viršūnėse.

Aišku, kai kurie galiausiai iš tų viršūnių irgi atsiduria kalėjimuose.

Tamsieji politikai ir demokratija

Žinoma, šio reiškinio tyrinėjimas susiduria su apribojimais. Kaip išmatuoti politikų asmenybės bruožus, ypač tuos tamsiuosius?

Dark Politics autoriai naudoja duomenis, kuriuose 1861 ekspertas įvertino 194 kandidatus iš 76 pasaulio valstybių pagal įvairius asmenybės bruožus. Ekspertinės apklausos turi akivaizdų trūkumą – visgi jos matuoja ne reiškinį tiesiogiai, bet eksperto vertinimą. Kita vertus, politikos stebėtojai turi informacijos ir tikriausiai objektyviau įvertins, nei pats politikas save.

Tyrimo duomenų validumą (kad jie matuotų tai, ką matuoja) sustiprina tai, kad dalyvavo daug ekspertų – vienam kandidatui vidutiniškai teko 9-10.

Dar kita vertus, apie kai kuriuos politikus turime informacijos perteklių ir susidarome ryškesnę nuomonę, nei apie kitus.

Pavyzdžiui, Dark Politics duomenų rinkinyje Donaldas Trumpas iš visų 194 politikų pirmauja pagal narcisizmą. Jo psichopatijos ir makiavelizmo įvertinimai irgi labai aukšti. Dar įdomiau, kad atsižvelgiant ir į kitus asmenybės bruožus (pavydžiui, Trumpas turi didelį ekstraversijos įvertį ir labai žemą – sutariamumo), panašiausias politikas į jį yra (buvo) Vladimiras Žirinovskis.

Visgi Nai ir Maier duomenyse politikų savybės varijuoja gana plačiai – yra kandidatų su žemais ir aukštais psichopatijos, makiavelizmo įverčiais. Iš tamsiosios triados labiausiai išsiskiria narcisizmas. Šios savybės mediana yra gerokai aukščiau nei skalės vidurys – dauguma kandidatų yra mažesni ar didesni narcizai. Panašu, kad politika tikrai reikalauja didybės pojūčio ir dėmesio troškimo.

Šaltinis: Nai ir Maier, Dark Politics, p. 13. Dėžiniai grafikai rodo tam tikros savybės pasiskirstymą tarp 194 politikų. Skalės teorinis vidurys yra 2 – virš jo randame polinkį į tamsiąsias savybes. Dėžutės viduryje brūkšnelis reiškia medianą.

Labai įdomu, kad viena iš išskirčių – politikų su labai mažu narcisizmo balu – yra buvusi Islandijos premjerė (2017-2024) Katrín Jakobsdóttir. Dauguma islandų ja pasitikėjo ir ji turėjo ženkliai didesnį reitingą, nei prieš tai buvę šalies premjerai.

Dark Politics knygos autoriai nagrinėja, kokį poveikį politikų savybės – ypač tos tamsiosios – turi demokratijai.

Štai svarbiausi, mano galva, jų atradimai.

Pirma, tamsiosiomis savybėmis pasižymintys politikai įprastai negerbia savo oponentų ir kampanijose dažniau imasi agresyvios retorikos. Kartu jie yra daugiau linkę į populizmą ta prasme, kad vaizduoja save kaip žmonių atstovą kovoje prieš korumpuotą elitą.

Toje kovoje blogos manieros tampa ne nauju lietuvių autoriaus romanu, o tamsiosios politikos metodu.

Antra, nors žmonės įprastai (vidutiniškai) nemėgsta politikų su tamsiosiomis savybėmis, jos nedaro neigiamos įtakos jų sėkmei rinkimuose (nedaro ir teigiamos). Tačiau yra rinkėjų grupės, kurioms tokie politikai patinka. Autorių atlikti eksperimentai rodo, kad žmonės, kuriems patiems būdinga tamsioji triada, geriau vertina ir tamsiuosius politikus.

Dark voters like dark candidates.

Trečia labai susišaukia su Klaaso argumentais – nors bendrai rinkiminei sėkmei tamsiosios savybės ir nepadeda, tokių politikų daugiau randama valdžioje, nei opozicijoje.

Tai rodo, kad tamsieji politikai sėkmingiau įsitvirtina aukščiausiuose postuose: jie sugeba adaptuotis, atlaikyti spaudimą ir išlaikyti jų trokštamą galią. Be to, jeigu imti tik valdančiuosius, šioje politikų grupėje psichopatija ir kitos tamsiosios savybės jau padeda būti perrinktiems.

Galiausiai, ir čia bene didžiausias pavojaus šauktukas demokratijai – autoriai atranda, kad naujienų žiniasklaida mėgsta tamsiuosius kandidatus. Kuo politiko balai tamsiojoje triadoje yra aukštesni, tuo didesnis jiems skiriamas žiniasklaidos dėmesys, paminėjimų skaičius.

Tamsieji politikai prisideda prie politinio susipriešinimo. Jų metodai politikoje dažnai primena girtą vakarienės svečią, kuriam rūpi tik konfrontacija ir kitų įžeidinėjimas. Valstybės, kurios išrenka į valdžią tokius kandidatus, patiria politinių laisvių nuosmukį.

Ar tai aktualu mums? Galbūt.