Niekas neskaito rinkiminių programų
Niekas neskaito rinkiminių programų.
Yra išimčių. Tai politikos entuziastai, žurnalistai ir politologai. Pastarieji kandidatų programas permeta akimis tam, kad turėtų ką pasakyti, kai paskambins žurnalistai ir paprašys komentaro. Bet kiti rinkėjai to nedaro ir neturėtų daryti.
Nejauskite gėdos. Jeigu neskaitote programų, jus nuramins politikos mokslų klasikas Anthony Downsas. Dar 1957 metais knygoje „An Economic Theory of Democracy“ jis teigė: programas skaityti yra neracionalu. Tam reikia daug laiko, kurio žmonės paprasčiausiai neturi. Nes eina į darbą, leidžia laiką su šeima, gaminasi valgyti. Gyvena gyvenimą.
O apsisprendimui, už ką balsuoti, pakanka kelio sutrumpinimų, shortcut‘ų, kurie mums padeda darytis išvadas apie partiją ar kandidatą. Toks shortcut‘as Downsui yra ideologija. Rinkėjui tiesiog reikia žinoti savo ir politikų pažiūras.
Šioje The New York Times nuotraukoje Anthony Downsas (1930 – 2021) jus guodžia, kad neskaitote rinkiminių programų.
Pavyzdžiui, jeigu esate kairysis, nebūtina programos tam, kad nuspręstumėte – balsuodamas už socialdemokratus gausiu politikų darbus, orientuotus į socialinį teisingumą, rinkos reguliavimą, didesnes viešąsias išlaidas. Tas pats, žinoma, galioja ir kitoms pažiūroms. Dalis žmonių tiesiog balsuos už liberalius ar konservatyvius kandidatus.
Aišku, čia su sąlyga, kad politikai daro tai, ką deklaruoja. Lietuvoje ši sąlyga toli gražu ne visada yra patenkinama.
Savivaldybių rinkimuose reikalai dar labiau komplikuojasi, nes čia ideologijos natūraliai yra mažiau reikalingos. Bet galimi ir kiti shortcut‘ai.
Darbo vietos valdžioje patirtis – anksčiau meru buvęs ar aukštas pareigas savivaldybėje užėmęs kandidatas vietos reikalus geriau išmanys geriau, nei kiti. Jam reikės mažiau laiko, kad suprastų, kaip dirbti.
Skaidrumo įrašas – jeigu kandidatas anksčiau įsipainiojo į korupcijos skandalą ar yra teistas, iš jo sunkiau tikėtis skaidraus darbo su savivaldybės lėšomis.
Pozicija karo Ukrainoje atžvilgiu ir verslo ryšiai su Rusija – shortcut‘as kandidato moralei ir saugumo situacijos supratimui.
Ką partija veikia nacionaliniu lygmeniu – jeigu tinka kandidato atstovaujamos jėgos darbai vyriausybėje, parlamente, galite tikėtis kažko panašaus savivaldoje.
Visi šie būdai, renkantis savo kandidatą, yra legit. Šalia jų apsisprendimui gali būti svarbus strateginis balsavimas (balsuoti prieš arba už tą, kuris turi daugiau šansų), partinė tapatybė (balsuoti už tą, prie ko esi prisirišęs, kaip prie mylimo sporto klubo), kandidatų asmenybės (žinoma, labai subjektyvu). All good.
Šitas grafikas, kurį sukūrė anoniminis politologas, parodo, kaip galite balsuoti ir pagal ideologiją, ir pagal sporto klubą:
Visgi nepaisant Downs‘o paguodos, sukirba mintis, kad negalime praleisti esminio momento – kokią viešąją politiką siūlo ir probleminius klausimus (issues) kelia kandidatai.
Pats esu šalininkas idėjos, kad kiekvienas turėtų savo programą išdistiliuoti į penkis esminius punktus. Ne visi tą padaro.
Tada tą darbą atlieka kažkas kitas. Ir čia tikrai turime gerų pagalbininkų – žiniasklaidos straipsnius apie kandidatus, debatus, iniciatyvą „Žinau, ką renku“ (jų puslapis jums netgi parodys, kaip jūsų meras įgyvendina pažadus).
Reikėtų ir man, kaip dvaro politologui (čia pagal pieną, kurį piluosi į kavą be kofeino), atlikti pareigą ir pridėti du savo centus. Todėl artimiausiomis savaitėmis čia nagrinėsiu savivaldos rinkimus, kandidatų programas, pozicijas.
Ir planuoju, kad tai taps startu nuolatiniam ir išsamiam long read‘ų rašymui “Paklaidos ribose”. Apie politiką, visuomenę, tyrimus. Bus ir knygų rekomendacijų. Pradžioje viskas bus atvira, o po to žiūrėsime. Bet kokiu atveju, pažadu originalų turinį.