Kaip Putinas rado draugų Vakarų kultūriniuose karuose

Kodėl liberalumas ir LGBT klausimas persipina su Rusijos vertinimu ir kaip nuosaikūs europiečių politikai nuolaidžiavo Putinui

Dauguma amerikiečių arba mažai (28 %), arba nieko (43 %) nežino apie Donaldo Trumpo stumiamą Rusijos ir Ukrainos taikos planą.

YouGov apklausos eksperimentas atskleidžia: jeigu amerikiečiams yra parodomos to plano detalės, tada jų pritarimas Trumpo politikai Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu mažėja.

Visgi realybė dažnai neveikia taip, kaip socialiniuose eksperimentuose. Niekas tai daugumai amerikiečių Trumpo siūlymų nerodys, o jie patys ir nesidomės. JAV administracija toliau daro spaudimą dėl Ukrainai nepriimtino ir Europos saugumui nepalankaus reikalavimo – kad Ukraina atiduotų Rusijos neužimtas Donbaso teritorijas.

Trumpo administracijai net tik kad neįdomūs europiečių interesai. Jos siūlymai primena Europos anksčiau (labai nesėkmingai) taikytą nuolaidžiavimo Putinui politiką. Europiečiai skaudžiai pasimokė.

Trumpas mokytis neturi motyvacijos. Ir NATO partneriai dėl tų pačių saugumo problemų juda skirtingomis kryptimis.

Kodėl?

Europa kaip JAV vidaus pasidalijimas

Amerikiečių susidomėjimas Europos reikalais ir pagalba jai istoriškai yra išimtis.

XIX a. JAV apskritai į Europą žiūrėjo kaip į pavojingą konkurentę. Vėliau, XX a. pradžioje amerikiečiai nebuvo patenkinti šalies administracijos įsitraukimu į Pirmąjį pasaulinį karą.

Taigi, periodas nuo Antrojo pasaulinio karo iki dabar istoriškai atrodo kaip ilgai užsitęsusi išimtis. Ją palaikė JAV politinio elito sutarimas.

Keista save cituoti, bet vengiant savi plagiato, tenka tai daryti – esu apie tai rašęs anksčiau:

Šaltojo karo metu buvo taikomas principas, kad politiniai ginčai sustoja prie vandens pakraščio – ties JAV valstybės siena. Kitaip tariant, dėl užsienio politikos buvo siekiama bendro strateginio sutarimo. Demokratai ir respublikonai matė komunizmą savo priešu. Trumano doktrina buvo orientuota į Sovietų Sąjungos ekspansijos sulaikymą. Partijos sutarė dėl tarptautinių aljansų ir bendradarbiavimo su sąjungininkais svarbos. Ties užsienio politikos klausimais Kongrese dominavo abiejų partijų palaikomi balsavimai – bipartisanship principas.

Šis principas Trumpo administracijai jau nebegalioja.

Tomas Janeliūnas apibendrino naująją JAV Nacionalinio saugumo strategiją, tikėtinai subraižytą viceprezidento JD Vance: JAV nebenori būti Europos sąjungininkais, ES yra „sugadintas“ projektas, o europiečiams reikės susitaikyti su Rusija (vardan „strateginio stabilumo“).

JAV administracija nėra lygi Kongresui. Ten pasiektas susitarimas siekia apriboti JAV administracijos planus mažinti pajėgas Europoje – ir palikti karinę pagalbą Baltijos šalims, Baltijos saugumo iniciatyvą.

Kongresui priėmus šias nuostatas, aktą vis tiek turės pasirašyti JAV prezidentas Trumpas. Vien tokių diskusijų egzistavimas rodo – užsienio politika JAV tapo vidaus konfliktų tąsa. Tai puikiai matosi apklausose, kai amerikiečiai vertina, kokie politiniai sprendimai būtų liberalūs, o kokie – konservatyvūs.

Čia reikia patikslinimo apie liberalizmo Europoje ir JAV skirtumus. Liberali ideologija amerikiečiams atitiktų Europai įprastą socialdemokratiją: daugiau valstybės ekonomikoje ir progresyvumo kultūroje. Konservatyvumas daugmaž tas pats: laisva rinka ir tradicinės vertybės.

Pažiūrėkime, kokios nuostatos amerikiečiams yra liberalios, kokios konservatyvios. Nauja apklausa iš YouGov:

Amerikiečiai aiškiai mano, kad tos pačios lyties santuokos yra liberali politika – kaip ir didesni mokesčiai turtingiems. Kita vertus, nelegalių imigrantų deportacija ir išlaidų socialinei apsaugai karpymas yra konservatyvios nuostatos (bent jau pagal apklausą).

Viskas kaip ir logiška. Gana logiška ir tai, kad gynybos išlaidų didinimas yra daugiau konservatyvi politika – nieko istoriškai naujo, tas pats buvo ir prie ankstesnių prezidentų.

O dabar pažiūrėkime, kaip amerikiečiai į ideologijas stato klausimą, ar JAV turėtų siųsti ginklus Ukrainai. Pusė arba nežino, arba nepriskiria nei vienai krypčiai. Tačiau tarp likusių persvara yra aiškiai į liberalumo pusę: taip galvoja 38 %. O štai konservatyvia nuostata pagalbą Ukrainai laiko tik 13 %.

Nuo čia mes negalime peršokti prie teiginio, kad konservatoriai (respublikonai) JAV praėjo mėgti Putiną.

Visgi… Štai ką rodo “Pew Research Center” apklausų duomenys, lyginantys amerikiečių pasitikėjimą Putinu nuo 2023 m.:

Apibendrinu nemėgstantiems (bet pabandykite pamėgti…) grafikų:

• Putinu pasitiki mažai amerikiečių. Bet tarp respublikonų rinkėjų bent kažkiek pasitikinčių juo 2025 m. buvo daugiau (17 %), nei tarp demokratų (6 %).

• Visiškai nepasitikinčių Putinui skaičius per du metus reikšmingai sumažėjo, nuo 71 iki 57 %.

• Ir šis sumažėjimas vyko išskirtinai tarp respublikonų rinkėjų. 2025 m. jau tik 43 % jų visiškai nepasitikėjo ruzzijos lyderiu.

Mes galėtume tai nurašyti į paprasčiausią sekimą lyderiu. Trumpas nuolaidžiauja Rusijai, vengia pripažinti jos kaltę dėl agresijos prieš Ukrainą, stumia Volodymyrą Zelenskį atiduoti Ukrainos teritorijas Rusijai. Rinkėjai, mažai besidomintys tais reikalais, seka.

Kita vertus, labai įdomūs dalykai vyko dar pirmoje Trumpo kadencijoje: 2017 m. irgi reikšmingai augo palankus Putino vertinimas tarp respublikonų.

Buvo pasiūlyta teorija, kuri apima ideologiją. Pagal ją, sekdami Trumpu ir MAGA vertybėmis, dalis JAV konservatorių ėmė matyti Putiną kaip žmogų, kuris gina nacionalinės valstybės modelį nuo globalizacijos, saugo visuomenę nuo multikultūralizmo ir kosmopolitizmo, gina nuo netradicinių orientacijų ir radikalaus islamo.

Kažkur girdėta, ar ne? Rusija kaip „tradicinių vertybių gynėja“.

Nuostabu tai, kaip įvaizdis paveikia žmonių nuostatas, ypač jei įsiterpia jomis manipuliuojantys lyderiai (Trumpo aplinka). Ta „tradiciškoji“ Rusija yra viena pirmaujančių pasaulyje pagal skyrybas, jos gyventojai į bažnyčią vaikšto retai, o šalyje gyvena bent apie 16 milijonų islamą išpažįstančių žmonių.

Užtat Rusija draudžia LGBT „propagandą“. Būtent tai tapo vienu iš esminių Putino geopolitinių – ar tiksliau, geokultūrinių – įrankių.

Kas Europoje balsuodavo už Putiną?

Ir tas įrankis kurį laiką įtakojo Europos politikų nuolaidžiavimą Rusijai, dar iki Trumpo – tą rodo naujas tyrimas, publikuotas žurnale Comparative Political Studies. Politologų Jana Lipps ir Erik Voeten straipsnio pavadinimas iškalbingas: „Voting with Putin: Gender, LGBT Rights, and Tacit Support for Russia among Europe’s Parliamentarians“.

Žinoma, ir iki šio tyrimo apie Putino draugus Europoje šį tą žinojome.

2023 m. viduryje atlikta ekspertinė apklausa sudėliojo pagrindines ES partijų šeimas pagal tai, kiek jos linkusios siųsti ginklus Ukrainai.

Paprasta skalė nuo 0 (prieš) iki 10 (už). Liberalai, konservatoriai ir krikščionys demokratai yra aiškiai už: jų visų vidurkiai virš 9. Socialdemokratai atsilieka nedaug (8,8).

O štai kraštutinės dešinės partijų šeima turi vos 4,8 vidurkį. Randamas labai aiškus ryšys tarp euroskeptinių pažiūrų ir nepalankumo Ukrainai.

Žinoma, yra išimčių – valstybėse, kurios dėl savo geografinio artumo yra jautresnės Rusijos grėsmei, net ir dešinės radikalai griežčiau žiūri į Rusiją. Čia reikia paminėti Švedijos demokratų ir Tikrųjų suomių partijas.

Nors Europos politikoje kraštutinė kairė ir ypač seno raugo komunistai turi mažai reikšmės, jie yra antra grupė, simpatizuojanti Putinui.

Ideologinės prasmės čia ieškoti nereikia – Putino režimas mažai primena komunizmą, tai veikiau korumpuoto kapitalizmo ir fašizmo mikstūra. Bet seni komunistai išlaikė ryšius su Rusija. Jiems iki šiol vaidenasi kova prieš „imperialistinius Vakarus“, kurioje pačios Rusijos imperializmas... na, kažkur prapuola.

Negarbės lentoje būtina paminėti kūjį ir pjautuvą savo simbolikoje dar išlaikančią Portugalijos komunistų partiją. Jos du europarlamentarai net ir po atviro karo prieš Ukrainą pradžios 2022 m. sugebėjo balsuoti prieš Rusijos agresiją smerkiančią rezoliuciją.

Visgi matyti tik kraštutines Europos partijas – reiškia, ignoruoti platesnį paveikslą iki 2022 m. karo.

Apie tai, kaip Vakarų Europa nuolaidžiavo Putinui, rašyta daug ir išsamiai.

Anne Applebaum knyga „UAB Autokratija“ turi trūkumų, bet vieną dalyką ši istorikė parodo puikiai: kaip pernelyg naiviai (o gal ir godžiai) pasitikėdami glaudesne prekyba, Vakarai stiprino Rusiją ir kitas diktatūras.

Vašingtone ir Berlyne anksčiau vyravo toks požiūris: ekonominė priklausomybė nuo Vakarų autokratijas Kinijoje ir Rusijoje paveiks kaip rišamoji jėga ir atgrasymo priemonė. Konfliktai kainuos pernelyg brangiai, o ir demokratinės vertybės per ekonominį progresą ir ryšius persiduos.

Applebaum rašo apie tokią problemėlę: tarpusavio priklausomybė galėjo būti panaudota – ir buvo panaudota – prieš pačius Vakarus.

Vis įžūlėjančio Putino toks nuolaidžiavimas nuo karinės agresijos neatbaidė. Europos priklausomybė nuo rusiškų dujų atsisuko prieš ją pačią, kaip politinio šantažo priemonė. Kuri, nepaisant šviežio ES susitarimo visiškai eliminuoti dujų iš Rusijos importą, iki šiol pasireiškia per Viktorą Orbaną.

Niekas geriau neįasmenina Europos nuolaidžiavimo Putinui kaip kanclerės Angelos Merkel epocha – kurioje Vokietijos vyriausybė pardavė savo didžiausią dujų saugyklą „Gazpromui“ jau įvykus Krymo okupacijai.

Čia yra dar vienas įdomus momentas – Merkel balsavo prieš tos pačios lyties santuokų įteisinimą Vokietijos parlamente 2017 m.

Atrodo nesusiję?

Panagrinėkime Lipps ir Voeten tyrimą.

Jame politologai nagrinėja Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) balsavimus. Europos Taryba kaip organizacija teoriškai skatina demokratiją ir žmogaus teises. Bene svarbiausia ETPA funkcija yra Europos žmogaus teisių teismo, Lietuvoje žinomo kaip „kreipsiuos į Strasbūrą“, teisėjų skyrimas.

Šalia to, ETPA priima įvairias rezoliucijas ir rekomendacijas žmogaus teisų klausimais, užsiima jų stebėsena. Jos balsavimų analizė yra naudinga, nes čia posėdžiauja parlamentarai iš valstybių nacionalinių parlamentų.

Rusija ETPA nebepriklauso. Bet tik nuo 2022 m. kovo 15 d. Tai – kitas aspektas, kodėl tokia analizė duoda vertingos informacijos.

Savo tyrimui Lipps ir Voeten atrinko 1140 balsavimų nuo 2007 iki 2021 m. dėl rezoliucijų ir pataisų, kuriomis adresuoti Rusijos veiksmai: kaip ir kiek griežtai kritikuoti Rusijos atliktus tarptautinius ir vidinius žmogaus teisių pažeidimus. Į analizę pateko ir dokumentai, kuriais suspenduojama arba atstatoma Rusijos delegacijos narystė ETPA.

Žiūrime į pagrindinius atradimus.

Pirma, labai aiškus geografinis Rusijos draugų ir priešininkų dėmuo.

Grafike matome visų ETPA narių delegacijas, suskirstytas pagal tai, kiek vidutiniškai jos paremdavo Rusijai palankią poziciją. Raudonai pažymėtos valstybės, kurios dėl geografinių ar istorinių priežasčių yra jautrios Rusijos grėsmei. Juodai pažymėtos šalys, kurios tradiciškai yra draugiškos Rusijai. Pilkos yra valstybės, kurioms Rusija gal ir nėra grėsmė.

Kaip ir akivaizdu, kad Rusijos draugai – Azerbaidžanas, Armėnija, Serbija – daugiau nei 75 % balsavimų rėmė Putiną.

Kitoje spektro pusėje yra Baltijos valstybės, Lenkija, Sakartvelas (iki dabartinio režimo, žinoma), kurių delegacijos įprastai balsuodavo prieš Rusiją.

Visgi įdomu tai, kad dalis valstybių, kurias autoriai priskiria kaip jautrias Rusijos grėsmei – pavyzdžiui, Suomija ir Norvegija, bent pusėje balsavimų iki 2021 m. neturėjo problemos nuolaidžiauti Putino veiksmams.

Kurie, reiktų priminti, dar iki 2022 m. apėmė daugybę grubių žmogaus teisių pažeidimų ir užsienio agresijos aktų: karas Čečėnijoje, represijos prieš protestuotojus, karas prieš Sakartvelą, Krymo okupacija ir taip toliau.

Svarbu matyti ir tai, kad tokios valstybės kaip Nyderlandai, Italija, Vokietija balsavimuose dažnai nuolaidžiavo Putinui – neatsitiktinai jų ekonominiai santykiai, prekyba dujomis su Rusija tada buvo glaudūs.

Rusijai tarptautinis įvaizdis buvo svarbus. Ji imdavosi realių veiksmų tam, kad į savo pusę patrauktų ETPA pirmininkus. Pavyzdžiui, ispanas Pedro Agramunt gėdingai buvo atstatydintas 2017 m. po kelionės į Siriją ir gražaus atsiliepimo apie Rusijos „žmogaus teisių praktikas“. Rene van der Linden, kitas buvęs ETPA pirmininkas, po savo karjeros organizacijoje buvo įspėtas Nyderlandų vidaus saugumo, dėl ryšių su Rusijos šnipais.

Šie politikai nebuvo ideologiniai radikalai – jie atstovavo nuosaikias, centro dešinės partijas. Aišku, Rusija dirbo ir su kairiaisiais. Kai ETPA po 2008 m. Rusijos karo prieš Sakartvelą svarstė pašalinti Rusiją iš organizacijos, pasilikti jai padėjo socialdemokratų balsai.

Visgi nuo 2011-2012 m. dauguma ETPA nuosaikių partijų pradeda vis mažiau palaikyti Rusiją. Ir čia išryškėja įdomių skirtumų delegacijų ir partijų viduje. Tai sutampa su Putino posūkiu į pasaulinį „tradicinių vertybių gynėją“: po protestų Rusijoje numalšinimo, „Pussy Riot“ baudžiamojo persekiojimo ir Putino represijų prieš žmogaus teisių organizacijas ir LGBT.

Įdomiausias tyrimo autorių atradimas yra toks: parlamentarai, kurie pasirašydavo LGBT teisių deklaracijas, buvo mažiau linkę remti Rusiją, nei kiti nacionalinių delegacijų nariai.

Be to, lyginant su kitais politikais iš savo partijų, moterys po 2012 m. buvo mažiau linkusios balsuoti Rusijos naudai.

Reikia pastebėti, kad efektai nedideli – kalbame apie 3-5 proc. punktų skirtumus, o daugiausiai visgi paaiškina skirtumai tarp valstybių.

Tačiau jei žiūrime į vidinius delegacijų (ir partijų) skirtumus – o jų yra, nei viena šalis ETPA nebalsuoja visai vieningai – moterys ir LGBT teises palaikantys politikai buvo griežtesni Rusijai. O štai kultūriniai konservatoriai – atlaidesni.

Dabar atrodo, kad Europa iš savo nuolaidžiavimo Rusijai – ir kultūrinio, ir ekonominio – skaudžiai pasimokė. Visgi tyrimo atradimai, net ir žinant visą (ypač vokiško) nuolaidžiavimo kontekstą, vis tiek stebina: kaip visgi Rusija efektyviai sugebėjo į savo pusę palenkti net nuosaikius politikus ir įsiterpė į Europos kultūrinius karus.

Čia galime grįžti į teksto pradžią ir naująją JAV Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje Europa tampa kažkokiu civilizaciniu konkurentu.

Natūraliai kyla toks klausimas: ar nėra taip, kad tyrime atskleistas Putino įsiterpimas iki šiol veikia, tik kitaip – per euroatlantinę takoskyrą su Trumpo administracija ir MAGA judėjimu?

Manau, kad didžiausia minkštoji (kultūrinė) Putino sėkmė yra tai, kad Rusijos grėsmės ir pagalbos Ukrainos klausimai tampa „sukibę“ su Vakarų vertybiniais nesutarimais. Tik jeigu anksčiau tas sukibimas ryškiau matėsi Europoje (matosi ir dabar, per kraštutinės dešinės partijas), šiai dienai jis stipriausiai reiškiasi dviem lygiais: pirma, per pasidalijimus JAV tarp respublikonų ir demokratų, ir antra, tarp Trumpo administracijos ir ES.

Atitinkamai yra ir pamoka Lietuvai.

Turime labai vengti, kad Rusijos grėsmė – ar bet kuris kitas užsienio politikos klausimas – politiškai „lipdytųsi“ prie bet kokios socialinės ar kultūrinės problemos. Deja, tai matosi pas tam tikrus politinius veikėjus: kaip kartu eina mūsų saugumo politikos kvestionavimas, atsieit buvimas „už žmogų“, tradicinės vertybės ir taip toliau.

Ne, jeigu esi prorusiškas – esi prorusiškas, viskas.

Jeigu toks nesi – būk liberalas, socialdemokratas, konservatorius, žaliasis. Viskas ok. Normalu yra nesutarti viduje, demokratija ir reikalinga tam, kad savo konfliktus išspręstume mandagiai.

Bet Rusijos grėsmė yra atskiras klausimas. Jis nėra susijęs su vertybiniais-kultūriniais pasirinkimais vidaus politikoje.

Grėsmė yra grėsmė.

Todėl džiaugiuosi viena kasmetinės „Demokratijos tvarumo barometro“ apklausos eilute. Kai klausiame Lietuvos žmonių, kiek jie sutinka su tuo, kad „Rusija gina tradicines vertybes pasaulyje“, teigiamų atsakymų būna labai mažai, iki 10 proc.

Gerai būtų sumažinti iki nulio.

Pagrindinės teksto nuotraukos šaltinis – Financial Times.