Aktualijos #1/2025. Kaip ir dėl ko susipriešinę Lietuvos rinkėjai

Grafikai, popiežiaus rinkimų sistema, trečia Trumpo (o gal Obamos) kadencija, mano favoritai NBA atkrintamosiose ir susipriešinusi Lietuva.

Po dviejų metų užmaršties sugrįžta „Aktualijos“.

Rolandas Paksas nesugrįžta – bet kai galvoju apie susipriešinusią Lietuvą (pagrindinė šio teksto tema), kažkodėl galvoju apie (galimai) Paksą, kovojantį prieš (galimai) Godzilą.

Šioje skiltyje nagrinėsiu įvairias man įdomias temas, naujienas, ir dalinsiuosi savo statistine meile, grafikais. Svarsčiau pavadinimą AiG („Aktualijos ir Grafikai“), bet prisiminiau, kad ši santrumpa jau užimta.

Beje, „Suprasti Ameriką“ rubrika šiame tinklaraštyje nedingsta (bent tikiuosi). Didesnės temos tekstas yra artimos ateities planuose, o JAV pakankamai dėmesio skiriu ir šiose „Aktualijose“.

Šiandienos temos tokios. Jeigu jus kažkas domina, o kažkas – ne, laisvai galite praleisti, temos tarpusavyje susiję mažai ir kiekviena yra skaitoma kaip atskira istorija.

• Dėl ko yra susipriešinę Lietuvos rinkėjai?

• Popiežiaus rinkimų sistema.

• Trečios Trumpo kadencijos miražas ir daug įdomios statistikos apie JAV politikų populiarumą.

• Mano favoritai NBA atkrintamosiose (ir Los Andželo “Lakers” kriterijus).

Dviejų savaičių pertrauka SubStacke nutiko dėl Velykų atostogų. Kadangi per spring break atostogauja moksleiviai ir studentai, tai mokymo įstaigose nevyksta paskaitos ir Vilniuje atlaisvėja transporto kamščiai. O dėstytojai turi laisvą savaitę kitiems darbams.

Kiti mano akademiniai darbai šiuo metu – su kolegomis tyrinėti paramą demokratijai ir visuomenės poliarizaciją. Iki balandžio 25 d. turėjau deadline parašyti pranešimą vienam tarptautiniam seminarui. Taigi, tam rašymui ir buvo skirtos mano Velykų atostogos.

Vienas iš dalykų, kuriuos tyrinėjau – kaip Lietuvos partijų rinkėjai yra susipriešinę ties įvairiais politiniais klausimais.

Apie tai, kad visuomenė yra susipriešinusi, tikriausiai girdėjote ne vieną kartą. Šį terminą, kurį mokslininkai vadina poliarizacija, pas mus taikė visi ir viskam. Buvome susipriešinę dėl Landsbergio, COVID-19 vakcinų, partnerystės, pliažo Lukiškių aikštėje.

Sako, kad visuomenė buvo susipriešinusi netgi dėl to, ar pirkti, ar nepirkti tam tikrą tualetinį popierių.

Vienas bendras daugumos tokių išvadų bruožas – kad tariamas susipriešinimas išvedamas iš anekdotinių (paskirų) stebėjimų socialinėse medijose arba protestų. Ir tie, ir tie reiškiniai atstovauja nedidelę ir nebūtinai (toli gražu) reprezentatyvią visuomenės dalį.

Įprastai politinę poliarizaciją (susipriešinimą) vertiname pagal tai, kaip toli vieni nuo kitų yra skirtingų grupių nariai tam tikrais klausimais. Tam reikia duomenų ir skaičių, kad galėtume atstumą palyginti. Paimkime pavyzdį iš JAV, 2019 m. kampanijos.

Tada demokratų politikai pirminiuose rinkimuose rungėsi dėl to, kas taps partijos kandidatu į prezidentus. John Sides ir kolegų knygoje The Bitter End (p. 112) pateikiami apklausų skaičiai leidžia mums lyginti ne tik respublikonų, bet ir skirtingų demokratų rinkėjus.

Lentelėje matome, kiek procentų žmonių sutinka su skirtingais abortų politikos variantais. Pavyzdžiui, tarp Joe Bideno rėmėjų apie 72 proc. sutiko su tuo, kad abortus apskritai reikėtų leisti. Tarp respublikonų rinkėjų su tokia politika sutiko jau apie 44 proc.

Atstumas tarp šių dviejų grupių – apie 28 proc. punktus.

Ar tai didelė poliarizacija?

Skirtumas nemažas. Tačiau ties klausimu apie sieną su Meksika – poliarizacija jau gerokai stipresnė. Sieną rėmė tik apie 13 proc. Bideno rinkėjų, bet apie 72 proc. respublikonų.

Taigi, išvada tokia – dėl sienos su Meksika amerikiečiai 2019 m. buvo gerokai daugiau susipriešinę, negu dėl abortų. Ką neblogai atspindi tai, kad Trumpas dabar yra labai griežtas imigrantų deportacijų klausimu, bet štai abortų reguliavimo klausimą apeina.

Grįžkime į Lietuvą.

Prieš kokia dešimt metų apie lietuvius žinojome tai, kad juos politikoje neblogai skirsto sovietmetis ir Rusija. Neigiamai sovietmetį vertindavę ir Rusiją laikydavo grėsme. Tie, kurie sovietmetį vertino neutraliau (ar net geriau), iš Rusijos tikėjosi naudingų santykių.

Bet einant laikui ir ekonomikai Lietuvoje gerėjant, sovietmečio nostalgijos gerokai sumažėjo. O Rusijos agresija prieš Ukrainą lėmė tai, kad dabar mažai kam visuomenėje kyla klausimų, kad ji yra grėsmė. Gali atrodyti, kad užsienio politika mūsų nebepriešina.

Bet tada užtenka pasižiūrėti į tūlo Remigijaus Žemaitaičio, Pakso įpėdinio Marijos žemėje, įrašus Facebook.

Po 2024 m. Seimo rinkimų mūsų mokslo projekto (LMT numeris S-VIS-23-19) užsakymu „Eurotela“ lapkričio 27-sausio 14 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Viso buvo apklausa 1301 žmogus, užduota klausimų apie įvairias vertybes.

Galima palyginti elektoratus.

Grafiką geriausia būtų žiūrėti kompiuteryje, bet jeigu ir neturite galimybės, tendencijos turėtų matytis.

Simboliai atitinka po vieną iš Seimo partijų. Horizontali ašis nurodo skalę nuo 1 (visiškai sutinka) iki 5 (visiškai sutinka). Viso turime 10 klausimų. Kiekvienas simbolis grafike žymi konkrečios partijos rinkėjų vidurkį – kiek rinkėjai sutinka su ta vertybe ar sprendimu.

Raudona vertikali linija rodo neutralią poziciją. Jeigu simbolis į dešinę nuo jos – reiškia, rinkėjai yra linkę labiau sutikti. Jeigu į kairę – reiškia, nesutikti. Klausimai nuo viršaus į apačią grafike išdėlioti pagal atstumą tarp mažiausio ir didžiausio vidurkio.

Pradėkim nuo akivaizdžiausių dalykų.

Pirma, mažiausiai skirtumų yra ties ekonominiais klausimais (du apatiniai). Visų partijų rinkėjai yra susigrūdę per vidurį, klausiant apie valstybės vaidmenį ekonomikoje. Visi labiau linkę sutikti su tuo, kad didesnių pajamų gyventojai turėtų mokėti daugiau mokesčių.

Antra, didžiausiai skirtumai yra dėl užsienio politikos – kad Ukraina būtų kuo greičiau priimta į ES, kad Lietuvoje reikia dislokuoti daugiau NATO karių ir kad reikėtų stipriai didinti gynybos biudžetą.

Visuose šiuose klausimuose Tėvynės sąjungos rinkėjai yra priešinguose poliuose „Nemuno aušrai“ ir valstiečiams (LVŽS). Socialdemokratai, demokratai ir liberalai yra tarp jų.

Tiesa, būtina pastebėti, kad išskyrus valstiečius dėl Ukrainos priėmimo į ES, visų partijų rinkėjai šiaip yra linkę daugiau pritarti visiems trims klausimams.

Tačiau velnias slypi pritarimo detalėse. Valstiečių ir Žemaitaičio rinkėjai yra vos iškišę galvą virš neutralios pozicijos. Tėvynės sąjungos rinkėjai – visomis rankomis už Ukrainos priėmimą į ES, daugiau NATO karių Lietuvoje ir reikšmingai daugiau pinigų gynybai.

Labai įdomu, kad tokiame išsidėstyme Liberalų sąjūdžio rinkėjai prisijungia prie centro-kairės, iš esmės suformuodami centro klasterį.

Nors gal ir reikėtų pasidžiaugti tuo, kad dauguma rinkėjų nori gynybos ir NATO karių, bet tokio tipo poliarizacija mane neramina. Tai klausimai, ties kuriais mums labiausiai reikia konsensuso. Aišku, jį iš esmės palaiko plati, neformali valstybininkų (gerąja prasme) koalicija nuo konservatorių iki socialdemokratų ir prezidento Gitano Nausėdos.

Bet kartu šitoks susipriešinimas palaiko paskatas Žemaitaičiui save rodyti kaip alternatyvą „elitui“, ypač konservatoriams. Ir tempti antklodę link tos raudonos linijos, užimant pozicijas, kurios nuolatos palaiko įtampą ir skepsį Lietuvos užsienio ir saugumo klausimais.

Šalia to, dar keli pastebėjimai.

• Po užsienio politikos daugiausiai skirtumų yra dėl kultūrinių klausimų. Skirtumai vėl tokie laipsniški.

• Stambulo konvencijai (ir vėlgi išskyrus valstiečius) dauguma rinkėjų yra linkę daugiau pritarti (gal todėl, kad klausime buvo patikslinta „dėl smurto prie moteris“).

• Tos pačios lyties santuokoms nepritariama, bet skirtumai dideli – tarp tikrai stipraus atmetimo (Nemuno Aušra) ir artimumo neutraliai pozicijai (konservatoriai). Kaip matot, LS rinkėjai mažiau liberalūs už konservatorius (Laisvės partijos čia nėra).

• Visų partijų rinkėjai, išskyrus liberalus ir konservatorius, aiškiai pasisako už tai, kad Lietuva dėtų pastangas atkurti politiniams santykiams su Kinija. Tokia savotiška konfigūracija.

• Dėl imigracijos visi gana sutaria – jos reikia mažiau.

  ---

Popiežiaus rinkimai

Mane domina rinkimų sistemos – negaliu nepasidalinti Washington Post infografiku apie tai, kaip renkamas naujas popiežius.

Konklavoje, kurioje 135 kardinolai rinks naują popiežių, laimėtojui reikia surinkti du trečdalius balsų, o antrojo turo sistema įsijungia tik nuo trisdešimt trečio (!) nepavykusio balsavimo.

Taigi, jeigu per dieną (iki keturių balsavimų) nei vienas kandidatas nesurenka 2/3 balsų, iš Siksto koplyčios kamino kyla juodi dūmai ir procedūra persikelia į kitą dieną. Jei per 33 balsavimo etapus naujas popiežius nepaaiškėja, keliaujame į antrąjį turą su dviem daugiausiai balsų sulaukusiais kandidatais.

Tačiau čia vis tiek yra taikoma 2/3 taisyklė. Kitaip tariant, tas antras turas turėtų vykti tol, kol kažkuris iš dviejų kandidatų gaus du trečdalius balsų.

Beje, popiežius Jonas Paulius II, kuris įvedė 33 balsavimo etapų taisyklę, papildomai įvedė ir paprastos daugumos reikalavimą antrame ture.

Tačiau Benediktas XVI – vienintelis popiežius, išrinktas tos prie Jono Pauliaus II reformuotos rinkimų sistemos – grąžino 2/3 reikalavimą.

Labai įdomu tai, kad popiežiaus rinkimuose irgi egzistuoja tam tikros frakcijos, kaip partijos – kurios pasiskirsto pagal ideologiją (pavyzdžiui, italų liberalai) ir geografiją (Rytų Europa, trečiasis pasaulis, JAV). Ir jų tarpusavio strategavimai gali lemti, kad nebūtinai laimės tas, kurį iš pradžių remia daugiausiai kardinolų savo pirmuoju pasirinkimu.

Pavyzdžiui, 2005 m. Ratzingeris buvo išrinktas ir tapo Benediktu XVI, nors jis nebuvo didžiausios kardinalų frakcijos favoritu: taip suskaičiavo Forrest Maltzman ir kolegos 2006 m. tyrime.

Šaltinis: Forrest Maltzman, Melissa Schwartzberg ir Lee Sigelman, "Vox Populi, Vox Dei, Vox Sagittae”. PS: Political Science & Politics 39(2), 2006, p. 297-301.

Trečiojo pasaulio favoritas Bergoglio, kaip žinome, vėliau sulaukė savo šanso ir tapo popiežius Pranciškumi. Amžiną jam atilsį.

Popiežiaus rinkimų taisyklių nagrinėjimas man priminė kitą komplikuotą atvejį. Yra šalių, kur prezidentą išrinkti užtrunka ilgiau, negu popiežių – ir ne todėl, kad daroma pertrauka tarp dviejų turų.

Štai ištrauka iš mano knygos „Mums reikia vado?“:

2016 metais Estijoje penkis kartus iš eilės nepavyko išrinkti šalies prezidento. Parlamentinėse demokratijose įprasta, kad valstybės vadovą skiria būtent parlamentas. Labiau neįprasta tai, kad Estijoje naujas prezidentas turi sulaukti bent dviejų trečdalių parlamento narių paramos.

Jeigu Riigikogu (estų parlamentas) išrinkti valstybės vadovo nepavyksta tris kartus iš eilės, rinkimų teisė dviem raundams pereina specialiajai rinkimų kolegijai, kurią sudaro parlamento nariai (101) ir savivaldybių atstovai (apie 230). Jeigu dar du kartus nepavyksta išrinkti prezidento ir čia, ši teisė grįžta parlamentui.

Taip ir įvyko 2016-aisiais. Teoriškai procedūra galėjo užsitęsti amžinai, bet pagaliau iš šešto karto Riigikogu partijoms (visoms, išskyrus vieną) pavyko susitarti ir patvirtinti naują prezidentę, nepartinę Kersti Kaljulaid. Jos pavardė atsirado tik po penkių nesėkmingų bandymų.

Komplikuota? Tikrai taip. Pirmą kartą Riigikogu balsavo rugpjūčio 29 dieną, tačiau Kaljulaid išrinkta tik spalio 3 dieną.

Įdomu buvo rašant knygą rinkti tokius pavyzdžius. Aišku, gaila, kad ji pasibaigė ties antrais pirmos Nausėdos kadencijos metais, bet taip jau yra su politiniais įvykiais šiais laikais – greitai vyksta, greitai pasensta.

Kalbant apie prezidentų kadencijas.

---

Trečia Trumpo kadencija ar Obamos?

Prieš mėnesį žurnalistai ir ekspertai baisėjosi Donaldo Trumpo pareiškimais, kaip jis neatmeta trečios prezidento kadencijos galimybės.

Žiūrint iš pirmo žvilgsnio, tai akivaizdus JAV konstitucijos niekinimas ir autoritariškas elgesys. 22-oji jos pataisa aiškiai pasako, kad joks žmogus negali būti išrinktas JAV prezidentu daugiau nei du kartus. Pataisa nėra tokia jau sena, įsigaliojo 1951 m.

No person shall be elected to the office of the President more than twice.

Iki jos Franklinas D. Rooseveltas spėjo būti išrinktas ketvirtai kadencijai. Beje, jis toks buvo ir kol kas liko vienintelis, nes kiti prezidentai iki to gerbė nerašytą dviejų kadencijų taisyklę.

Bet jai tapus rašyta, ne visi prezidento institucijos specialistai sutiko ją pozityviai – buvo nuomonių, kad taip antroje kadencijoje prezidentas yra silpninamas (tampa lame duck).

Atitinkamai Trumpas nėra pirmas prezidentas, nuo Roosevelto laikų užsimenantis apie trečią kadenciją. Billas Clintonas yra sakęs, kad jeigu galėtų, tai tikriausiai bandytų. Ronaldas Reaganas turėjo planų inicijuoti kampaniją dėl 22-osios pataisos atšaukimo.

Kas nebūtų labai paprasta, ypač dabar. JAV Konstitucijos keitimui reikia dviejų trečdalių daugumos abiejuose Kongreso rūmuose – ir Senate, ir Atstovų rūmuose. Po to dar reikia, kad ratifikuotų bent trys ketvirtadaliai (38 iš 50) visų JAV valstijų parlamentų.

Joks demokratas Kongrese nebalsuos už tokią pataisą, kad atvertų kelią Trumpui. O gal ir balsuotų?

Scenarijus neįtikėtinas, bet jeigu jis įvyktų...

...palikime intrigą, bet prieš tai reikėtų aptarti metodą, kurį tikriausiai galvoje turėjo Trumpas. Vėlgi, jis ne pirmas, apie tai (galimai) užsimenantis.

1960 m. prezidentas Dwightas Eisenhoweris prasitarė apie tokią konstitucinę galimybę: o jeigu jis nesiektų prezidento posto tiesiogiai, bet dalyvautų kampanijoje kaip vice-prezidentas? Tada išrinktas prezidentas ima ir atsistatydina, o Einsenhoweris tampa.. prezidentu.

Trečiai kadencijai.

Taip neįvyko – sakoma, kad Einsenhoweris juokavo. Tačiau kartu žinoma ir tai, kad prezidentas vis dėlto konsultavosi su teisininkais, kurie jam davė tokią išvadą – teisinis kelias yra.

Kitaip tariant, štai toks ėjimas – Vance eina į prezidentus, Trumpas kaip vice, Vance laimi, atsistatydina, Trumpas tik opa ir štai jau trečioje kadencijoje.

Žinoma, Trumpo kaip kandidato į vice-prezidentus dalyvavimas kampanijoje (po dviejų kadencijų prezidento poste) būtų neabejotinai skundžiamas Aukščiausiajam teismui, kuris priimtų galutinį sprendimą, rinkdamasis tarp įstatymo dvasios, raidės ir dar ko nors.

Ekspertai teigia, kad Trumpas čia visgi arba trolino demokratus, arba nukreipinėjo dėmesį nuo Signal skandalo, arba tiesiog nori atrodyti galingesnis – iki galo flirtuojant su tokia idėja, oponuojantys respublikonai negalės jo nustumti į šoną, kaip muštos kortos.

Dabar grįžkime prie fantastinio scenarijaus. Sakykime, kad kažkokiu būdu 22-ta pataisa visgi yra panaikinama ir 82 metų Trumpas 2028 m. rinkimuose yra visiškai energingas. Teisinių kliūčių nebeliko, jis, žinoma, dalyvauja prezidento rinkimuose, ir...

...pralaimi Obamai.

Jeigu trečios kadencijos galėtų siekti Trumpas, galėtų ir Obama. O prie ko čia Obama? Manau, sutiksite, kad jeigu fantastiniame scenarijuje demokratai jau pritarė 22-osios pataisos atšaukimui, tai galėtume tikrai priimti, kad Michelle jam leistų kandidatuoti.

Jeigu prašytų tauta. Ar bent demokratai. O jie tikrai prašytų.

Štai argumentai.

Trumpo problema su trečia kadencija yra tai, kad jis nepopuliarus – prisiminkime, kad visgi nesugebėjo būti perrinktas 2020 m. Ir sugrįžo į prezidentus tik po to, kai Bidenas kažkokiu būdu sugebėjo tapti dar labiau nepopuliariu, negu tas pats Trumpas.

Štai taip atrodo paskutiniai Trumpo approval reitingai. Po 100 dienų poste.

Reitingo balansas yra minus 7,8 proc. punktai, tendencija yra žemyn. Taip toliau einant – aišku, gali ir neiti toliau, bet tikriausiai eis – trečia kadencija rinkimuose būtų sudėtinga.

Žinau, kad Trumpo gerbėjams Lietuvoje šitą gana sunku suvokti, bet Trumpas yra labai nepopuliarus prezidentas. Štai Washington Post publikavo grafiką, kuriame Gallup apklausų rezultatai rodo, kiek proc. amerikiečių pritarė JAV prezidentų darbui po 100 dienų.

Suraskit Trumpą. Jo reitingas čia yra truputį mažesnis, nei Silver Bulletin indekse, bet pora procentinių punktų tikrai nekeistų nieko.

Joks prezidentas po 100 dienų nei vienoje kadencijoje nebuvo tiek nepopuliarus, koks yra Trumpas – ar dabar, ar 2016 metais.

Apskritai šis grafikas yra labai įdomus ir be Trumpo. Tiesiog kosmiška, koks buvo mėgstamas Harry S. Trumanas (beveik 90 proc.). Kiek mažai tesiskyrė pirma ir antra Clintono kadencijos. Kaip smarkiai smuko Reaganas, Gerogas W. Bushas jaunesnysis ir Obama.

Taigi, kalbant apie Obamą.

Šiame grafike reitingas buvo po 100 dienų. Su Obama toks reikalas – pasiekęs žemiausią tašką antroje kadencijoje apie 2014 m., pritarimas jo darbui į galą padėjo augti. Ir baigė jis antrą prezidento kadenciją netgi su truputį geresniu reitingu, nei jos pradžioje.

Dabar pažiūrėkime į YouGov apklausą, kurioje amerikiečiai buvo paprašyti įvertinti daugybę politikų – palankiai ar nepalankiai.

Awareness (informuotumo) rodiklis rodo, kiek procentų rinkėjų sugebėjo įvertinti konkretų politiką (kuo daugiau nežino, tuo mažesnis šitas rodiklis). Respublikonai – raudonai, demokratai – mėlynai. Pliusas rodo daugiau teigiamų vertinimų, nei neigiamų.

Gana akivaizdu, kad amerikiečiai nemėgsta politikų.

Tik septyni iš jų turi teigiamą reitingą: Obama (+22 proc. punktai), Bernie Sandersas (+12), Benas Carsonas (+6), George W. Bushas (+3), Mark Kelly (+2), Amy Klobuchar (+1) ir Gretchen Whitmer (+1). Trumpas neatrodo tragiškai – jo rodiklis daugmaž atitinka mūsų aptartą apklausų vidurkį. Jeigu surasite Bideną, suprasite, kad apklausa nėra šališka.

Ir kokie visgi buvo jo administracijos šansai prezidento rinkimuose.

Bet grįžkime prie Obamos. Tai politikas, kurio reitingas šioje apklausoje smarkiai išsiskiria nuo kitų ir žinomumu, ir aukštu pliuso reitingu. Yra politikų rūšis, kurie, baigę politinę karjerą, tampa daugiau gerbiami. Lietuvoje toks pavyzdys – Valdas Adamkus.

Taigi, mano argumentas toks.

Fantastiniame scenarijuje, kuriame JAV konstituciškai galima kandidatuoti trečią kartą, Trumpas bando laimę, tačiau sugrįžta 67-metų jaunuolis Obama ir triuškinamoje landslide pergalėje su 57 prieš 42 proc. balsų padeda pareigas einantį prezidentą į pavėsį.

---

Prasidėjo NBA atkrintamosios

Pabaigai – laisvalaikio tema.

Man NBA krepšinis su visom statistikomis ir komandų komplektacijomis turi specialią kertę širdyje nuo tada vaikystėje, kai rinkau 1995-1996 m. sezono lipdukų albumą.

Jeigu jums dabar yra apie 36-42 metus, labai tikėtina, kad rinkote ir jūs. Dar iš vaikystės atsimenu, kaip balandžio 1-ąją dieną berods “Lietuvos Aidas” išspausdino straipsnį apie tai, kad į Mažeikių “Naftą” žaisti atvažiuos Michaelas Jordanas ir jau moka pasakyti “liabas”.

Po ilgesnės pertraukos iš naujo atidžiau sekti NBA ir žiūrėti rungtynes pradėjau prieš kelis metus.

Iš dalies sutinku su tais, kurie NBA laiko šou, tačiau tai – kokybiškas šou su geriausiais krepšininkais pasaulyje. Reguliariame sezone būna neįdomių rungtynių, dalis komandų nesistengia (tai dažnai turi tam tikrą logiką). Bet atkrintamosios varžybos, playoffs, yra kita istorija.

Šį kartą atkrintamosiose nėra mano palaikomų Phoenix „Suns“ (kodėl „Suns“ – palikime kitam kartui). Gera proga atsipūsti ir pasimėgauti geriausiu pasaulio krepšiniu be stipresnių emocijų. Aišku, turint galvoje „Suns“ padėtį, ta proga gali užtrukti ilgus metus.

Anyway.

Mano pagrindinės taisyklės NBA atkrintamosiose yra tokios:

• Visada prieš Los Andželo „Lakers“.

• Jeigu susitinka komandos, kurių viena savo istorijoje nėra iškovojusi čempionų žiedų, o kita – turi, tai palaikau pirmą.

• Jeigu abi komandos neturi žiedo, sergu už tą, kuri savo sudėtyje turi jo vertą (mano subjektyvia nuomone) ir dar nelaimėjusį veteraną.

• Jeigu pirmos trys taisyklės nepadeda, tai tegu laimi geriausi.

Aišku, šalia to yra ir kitokios, papildomos simpatijos.

Taigi, pirmame ture mano favoritai yra šie:

Detroito „Pistons“.

Nes:

• Labai patinka aukšti, protingi įžaidėjai, tokie kaip Cade Cunningham.

• Atrodo, kad kiekviena sėkmingesnė „Pistons“ istorinė iteracija perima tą fiziško, kovingo žaidimo charakterį.

• Daro įspūdį, kaip jie atsitiesė po tragiško praėjusio sezono: dviguba pagarba Cunningham, kurio tai nesulaužė, vaikis stipriai patobulėjo.

• Simpatijas didina tai, kaip jauna komanda susilipdė ir rado vietą eilei veteranų, kurie iki šiol blaškėsi po NBA – Tim Hardaway Jr., Dennis Schröder, Tobias Harris.

Prognozė: 2:4 jie visgi praloš New York „Knicks“.

Pats nustebau, kai serijoje su Denverio „Nuggets“ pradėjau palaikyti ... Los Andželo „Clippers“.

Nes:

• Jie nėra Los Andželo „Lakers“.

• Nikola Jokic ir „Nuggets“ jau turi žiedą, o iškristi pirmam etape gal kažkaip prabudintų taupančius „Nuggets“ savininkus, kurie iš dalies švaisto Jokic prime metus.

• Šį sezoną supratau, kad James Harden yra žaidėjas, kuris stipriai pakelia aplink žaidžiančių lygį ir komandos potencialą; būtų smagu, kad jis gautų tą išsvajotą žiedą.

• Kawhi Leonard žiedas su trečia skirtinga komanda ir po (bent dalies stebėtojų) jo nurašymo būtų puiki istorija.

Prognozė: bijau kažką prognozuot, po trečių rungtynių atrodė, kad „Nuggets“ yra done, bet sugebėjo atsitiesti ketvirtose su instant classic pabaiga. Tebūnie 4:3 „Clippers“.

Ir, žinoma, Minnesota „Timberwolves“, nes:

• Nes jie prieš Los Andželo „Lakers“.

• Smagu žiūrėti į Anthony Edwards, kai jis apžaidžia Luka Doncic.

• Labai gražus dabartinis jų logo.

• Bet šiaip daugiausiai todėl, kad jie žaidžia prieš Los Andželo „Lakers“.

Prognozė: 4:3 laimės “Timberwolves”.

Kas bus, jeigu visos šios komandos iškris?

Tada toliau sirgsiu prieš Los Andželo “Lakers“.

Bet bus nesunku susirasti naujų favoritų, nes taip veikia sportas (ir antras rinkimų turas, kai staiga visi susipriešina prieš visus, nors prieš tai nebuvo balsavę nei už vieną kandidatą).

Ir galiausiai tikrai nenuliūsiu, kai čempionatą laimės Oklahomos „Thunder“.

Ir jau tikrai pabaigai – random grafikas apie Lotynų Amerikos valstybių ekonominę galią. Atkreipkite dėmesį į Salvadorą; didelę galybę, kuriai Trumpas negali turėti jokios įtakos, kad susigrąžintų neteisėtai deportuotą žmogų.

Parašykit komentaruose, kurios temos buvo įdomiausios, kaip gyvenat, ko tikėtumėtės iš „Aktualijų“ ateityje.